Turbūt nė nesusimąstome, koks tai gyvenimas be tėvų šilumos, be apkabinimų ar rytinių pasivartymų lovoje.
Pažinojau tris vienos šeimos berniukus, kurie buvo skirtingi, kad negalėjai broliais pavadinti. Du mokėsi, buvo draugiški, o trečias - nuolatinis socialinių pedagogų galvos skausmas. Jis nuolat vogdavo, mušdavosi, viską darydavo piktybiškai, kad kiti kentėtų. Kodėl?
Jis su broliais gyveno vaikų namuose, savo elgesiu kenkė auklėtojoms, taip liejo pyktį, neapykantą savo mamai, kuri juos paliko, fiziškai baudė, traumavo. Tokiu elgesiu jis nieko nepasėkė, "sėdėjo " kolonijoje, vėliau kalėjime. Ir kas kaltas, kad jo gyvenimas taip pasisuko?
Kiti gyvena tyliai, bijo pasakyti, kur gyvena, slepia savo gyvenimą. Bet ar tai gyvenimas? Kol maži ir nesupranta, kad kiti vaikai turi mamą ir tėtį, ir pamestinukai jaučiasi laimingi. Bet skirtumai laikui bėgant išryškėja, vaikams tampa vis sunkiau susitaikyti su tokiu likimu.
Jiems sunku įsilieti į visuomenę, bandoma klijuoti "vaikų namų auklėtinis". Laimingi tie, kuriuos žmonės pasiima globoti, suteikia namus ir šilumą. O kiti? Pasmerkti vienatvei be tėvų meilės? Bet ar vaikai nusipelnė tokio gyvenimo?
Kaip tokio likimo vaikai įsilieja i visumą, skinasi sau kelią visuomenėje, gauna pripažinimą? Ar žmonės noriai priima į savo šeimas vaikus iš globos namų?
Pasiūlykite temą rubrikai "DIENOS DISKUSIJA"
Pagrindinė sąlyga - diskusijos tema turėtų būti įdomi ir aktuali daugumai tėvų.
niekada neimciau vaikiuko is vaiku namu, kad ir kaip ju gaila butu, jei ir savu negaleciau tureti... anyta kelis augina, keli jau iseje i platuji gyvenima, maciau kiek ji jiems dave ir kiek save aukojo (mylejo tikrai labiau uz savo tikruosius vaikus0 o jie ne tik aciu nepasake bet ir akis drasko, zemina ir t.t.
Pati dirbu vaikų globos namuose ir įtariu, kad niekada gyvenime neimčiau vaiko iš vaikų globos namų, nebent ikimetinuką tik, bet tokių čia retai kada galima rasti, nes kol sutvarkomi visi dokumentai, tai vaikas neretai sulaukia ne tik darželinuko amžiaus, bet ir pradeda lankyti mokyklą. Apskritai reikia pradėti keisti vaikų auklėjimą globos namuose. Ten viskas patiekiama ant lėkštutės, o kai reikia gyventi pačiam, tai tokį vaiką galima vadinti likimo išlepintu tik. Tėvų niekas neatstos, bet daug kam tai neaišku.
galeciau auginti svetima vaika, mes patys ji auklejam ir vedam i dora kelia. mano mama dirba vaiku namuose (neigaliuju) . sirdi drasko kai tevai juos palieka nes jie vat fiziskai ar psichiskai nesveiki. kai juos isizada ir pan. gailatokiu vaikuciu kai matau kaip jiem reikia silumos ir ju pasaulis piesiamas daug niuresniom spalvom. net kaip pavidzi galiu pasakyti. mazas berniukas pribego prie mano tecio apsikabino jo koja, aukletoja ji kviete siule pinigine net savo, jis visko atsisake vardan meiles jis pareiskia kad nori buti su siuo dedziu (mano tetis labai myli vaikus ir siluma dalina visiem) . o kaikurie vaikai esantys seimoje tokiu dalyku net neivertina, ka ivertina vaikai is vaiku namu
kas butu jei butu ar nebutu.kokios jus neoptimistes.manau tam ir tevai apskritai reikalingi,kad padetu vaikui gyvenime rast ta teisinga kelia. 😃 manau tokiam zingsniui pasiryze zmones,jau yra susitaike su viskuo,kaad ir kas beatsitiktu😃(mano nuomone,niekam nepersu)
savi vaikai kartais akis drąsko ir nesąmones daro, o jei svetimas pradėtų siausti, neduok dieve, kokius nusikaltimus daryti, mintyse keikčiau save ir jo genus
as negaleciau svetimo vaikiuko augint
pasitaisau,vaikus jau savus du turiu😃
as visada sau sakydavau,kad turesiu du savus ir viena vienisa vaikuka. na viena jau turiu,kai bus galimybe ir vaikai jau bus didesni,gal pagalvosim su vyru ir apie trecia vaika,kuriam reiketu musu😃
as tikrai buvau ne karta susimasciusi, bet ta biurokratija, siaubas, jei pazinciu turi, tai labai greitai viska praeisi, bet jei ne tai debilizmo testus spresi pora metu...siaip noreciau pasiimti, jei tiek sunkumu nereiktu praeiti. Noriu vaika apgaubti siluma ie meile.
jokiais būdais neimčiau...
Jei norima vaikucio is ten..vien del to,kad laaabai gaila,tai net nereikia pradeti svarstyti tokio klausimo.
Yra tekę bendraut su našlaičiais. Studentė būdama dirbau vienoje Vilniaus internatinėje mokykloje. Liūdni ten užaugusių vaikų likimai. Bet ar galėčiau įsivaikint? Norėčiau, bet turbūt bijočiau atsakomybės. Savo vaiko priekaištai yra ne tokie skaudūs, o jei įvaikintas vaikutis būtų nepatenkintas suteiktu gyvenimu. Vis graužčiau save, kad kitur gal jam būtų buvę geriau.
mano mama is internato (mire buvo abu tevai, kai ji i 3 klase ejo), bet ji - auksinis zmogus. jokiu pykciu pas ja nera. man ji labai gera drauge. labai stiprus emociskai ir kantrus zmogus yra.
kai pati kuri laika negalejau pastoti, su vyru svarstem apie galimybe isivaikinti, bet zinojom, kad tai neimanoma, nes neeiliniams zmogeliams reikia laukti kelis metus, po teismus tampytis, o mes... tik paprasti mirtingieji
Nu ne negalec myleti taip pat svetimo vaiko manau jis vistiek jaustusi kaip nesavas pas mane😀 tiesiog neesu is tu zmoniu kurie gali auginti bet kieno vaikus...
aišku gaila tų vaikučių...bet aš nemokėčiau įvaikinto vaikučio taip mylėti kaip savo dukrytę...
as visa gyvenima svajojau apie tai kad noreciau pasiimti vaikuti is vaiku namu, nes teko viena karta ten lankytis, tai kai isejau net pasikukciodama verkiau...
tikrai lt labai sunku issivaikinti vaikuti
o mes su vyru pakalbame , apie treacia is vaiku namu, gal but tolimesneje ateityje...