Beveik prieš tūkstantį metų Italijoje išrasti akiniai ilgą laiką daugiausia buvo nešiojami geresnio regėjimo sumetimais.
Ne vieną šimtmetį jie buvo tik turtingų žmonių privilegija, mat kainuodavo tikrai nemažai. Istoriniuose dokumentuose yra užfiksuota atvejų, kai akiniai, kaip ir daugelis kitų prabangių daiktų, būdavo paliekami testamentu vaikams, anūkams, kitiems šeimos nariams.
Pirmąsias akinių nešiojimo grynai vardan grožio apraiškas galima pastebėti XIX amžiaus pradžioje, kai išpopuliarėjo monokliai, dar kitaip vadinti „akies žiedais“. Aristokratai, kariškiai, aukštas pareigas užimantys asmenys monoklius, o taip pat ir akinius nešiodavosi įmantriose dėžutėse, pasikabinę ant kaklo.
Savaime suprantama, dažnai jie atlikdavo ir savo tiesioginę funkciją – koreguodavo regėjimo trūkumą, tačiau dauguma kilmingųjų šiais daiktais paprasčiausiai puikuodavosi. Pastarieji simbolizavo priklausymą tam tikram socialiniam luomui.
Šiandien akiniai nesiejami su jokia socialine padėtimi. Tačiau vis daugiau žmonių akinius nešioja ne tik dėl sveikatos, bet ir dėl išvaizdos, stiliaus pokyčių.
„Laikui bėgant akiniai stebėtinai evoliucionavo. Keitėsi ir tobulėjo ne tik jų lęšiai, bet ir forma, rėmeliai. Žmonės pastebėjo, kad vienokie akiniai įvaizdį daro griežtesnį, rimtesnį, oficialesnį, kitokie – veido bruožus sušvelnina, suteikia žaismingumo, valiūkiškumo“, - pasakoja optikos salonų tinklo „Fielmann“ rinkodaros vadovė Sandra Antanavičienė.
Anot jos, jauni, kūrybinių profesijų žmonės mielai renkasi akinius ryškių spalvų, drąsių formų, skirtingas ir netikėtas medžiagas (pavyzdžiui, medį, rago ar kaulo faktūrą), imituojančiais rėmeliais. Tuo tarpu solidžių pareigų atstovai savo išvaizdos metamorfozes linkę patikėti klasikinio stiliaus akiniams. Mados ir grožio tendencijų ypač vaikomasi renkantis akinius nuo saulės.
Optikos salonų tinklo atstovė taip pat pastebi, kad akinių „nebebijo“ ir vaikai: jei prieš dvidešimt ir daugiau metų mažieji, o juo labiau – paaugliai akinius užsidėdavo tik primygtinai tėvų verčiami, tai dabar net mokyklinio amžiaus jaunuoliai dažnai ateina patys ir ieško nebrangių stilingų akinių „tik dėl grožio“.
„Suprantama – stori, sunkūs ir nedailūs tų laikų akiniai dažnai susilaukdavo bendraamžių pašaipų, be to, buvo nepatogūs ir reikalavo didelio atidumo – kad nesudužtų, nesusibraižytų. Dabartiniai plastikiniai akinių lęšiai ir madingi rėmeliai nereikalauja jokio išskirtinio dėmesio jiems – dėmesiu ir komplimentais paprastai džiaugiasi jų nešiotojai“, - šypsosi S.Antanavičienė.
