Supermoterys mane jau labai daug kartų yra titulavusios blogiausia pasaulyje mama. Dėl daugelio priežasčių: kad duodu mišinuko, kad duodu saldainių, kad duodu planšetę, kad kas mėnesį su vaikais neaplankome visų įmanomų gydytojų, kad nedezinfekuoju žaislų ir tuo pačiu dezinfekciniu kasdien neplaunu grindų, kad nemaitinu vaikų trijų rūšių vitaminais, kad nenaudoju vaikštynės, kad einame per lietų į lauką, kad vaikai miega savo lovose, kad neleidžiu voliotis maiste, kad vaikams nubrėžtos ribos, kad dalinu patarimus ir apskritai - kad turiu nuomonę.
Ir visose šitose situacijos mes pamirštame elementarų sveiką protą ir suvokimą, kad kiekvienoje šeimoje gyvenimas ir situacijos yra kitokie. Štai jeigu duodu mišinuką - tai ne šiaip sau. Jeigu duodu saldainių - tai ne maišą, o vieną. Jeigu duodu planšetę - tai su laiko ribojimu. Jeigu nelakstau su vaikais per daktarus - tai todėl, jog nesuvokiu, kam sveikus vaikus ten tampyti ir įsivaizduojamų ligų ieškoti. Jeigu vaikų žaislų ir namų baldų nemirkau dezinfekciniame skystyje - tai todėl, jog manau, kad vaikas turi susipažinti su jį supančiomis bakterijomis ir nebūti uždarytas į burbulą.
Jeigu nemaitinu vaikų vitaminais - tai todėl, kad jie sveiki ir papildomų vitaminų jiems nereikia. Jeigu nenaudoju vaikštynės - tai todėl, kad taip patarė ortopedai. Jeigu per lietų šokinėjam per balas - tai tam turime tinkamą aprangą. Jeigu vaikai miega savo lovose - tai mes visi taip puikiai išsimiegame ir pailsime. Jeigu neleidžiu voliotis maiste - tai todėl, nes, mano nuomone (!) maistas yra skirtas valgymui. Jeigu brėžiu ribas - tai tik tam, kad vaikas suvoktų, jog visame pasaulyje yra taisyklės ir pagarba aplinkiniams. Jeigu duodu patarimą - tai ne tam, kad pasijausčiau teisi, o tikėdamasi, jog galbūt ir tik galbūt tas patarimas galėtų būti naudingas.
Blogų vaikų nebūna. Nebūna ir blogų mamų. Mes viską darome taip, kaip esame įpratusios, kaip mums atrodo tinkama, kaip mums atrodo teisinga. Įvairiose situacijose mes elgiamės skirtingai, nes mus supanti artimiausia aplinka, mūsų patirtys, norai, pomėgiai, požiūriai skiriasi. Tačiau visos savo žodžiais ir darbais siekiame vieno ir to paties - iš gero vaiko užauginti gerą žmogų. Ir jeigu tik išmoktume šiek tiek daugiau girdėti, šiek tiek daugiau suprasti kitus, šiek tiek labiau priimti kitokį suvokimą, šiek tiek atsižvelgti į kitų patarimus ir patirtis - nieko neprarastume. Vaikai mokosi kasdien, klausinėja, domisi, bando, klysta, vėl bando. Ir su kiekviena klaida, kiekvienu nauju pokalbiu, kiekvienu atradimu jų pasaulis plečiasi. Gal vertėtų ir mums pabandyti? Nėra taip sunku, kaip gali atrodyti.
Visos mes geros mamos, bet tobulėti juk visada yra kur. O jeigu pradėti nuo pagarbos viena kitai..? :)
Puikiai pasakyta!
👍😍