Ar užaugę tampame tais, kuo svajojome būti?

Kiekvieną pavasarį ir vasarą įvairioms žiniasklaidos priemonėms eskaluojant abitūros egzaminų ir studijų pasirinkimo temomis, prisimenu savo pasvajojimus, kuo norėjau būti užaugusi ir studijų pasirinkimo nesėkmes ir sėkmes.

Užaugusi norėjau būti mokytoja, dailininke, sportininke, bankininke, dainininke, žinių vedėja ir t.t. Bet niekuo iš išvardintųjų netapau ir vis dar pagalvoju, kad iki šiol nesu atradusi tikrojo savo karjeros kelio.

Studijų pasirinkimas taip pat buvo keblus, nes vienas studijas savo noru nutraukiau. Vienerių metų pertrauką nuo studijų paskyriau darbui. Tuomet įstojau vėl ir studijas sėkmingai baigiau.

Mokykloje įsitraukdavau į įvairiausius užsiėmimus, bet formalios menų ar sporto mokyklos nelankiau. Užtad kartais pagalvoju, kodėl mano tėvai nenorėjo manęs leisti į kokį nors vieną formaliu baigimo pažymėjimu galėjusį užsibaigti užsiėmimo lankymą. Gal taip būtų atsiskleidęs mano stiprus polinkis kokiai nors vienai sričiai, nes lankydama aibę užsiėmimų buvau truputį gera ten, šiek tiek šen.

Kita vertus, tėvų nesikišimas ir neįtakojimas mano pasirinkimų, galbūt nulėmė tai, kad apskritai buvau universali visose veiklose, o juk galėjau ir visai niekuo neužsiimti.

Neseniai mano 1,1 m. vaikas dovanų gavo knygą. Knygoje rašoma, kad knygą "parašė" trejų metų knygos iliustratorės dukra. Nieko sau. Trejų metų ir jau rašytoja. Ar tėvai sąmoningai stumia vaikus veikti ta linkme, kuri jiems, tėvams, atrodo vertinga? Kaip elgsiuosi šiuo klausimu aš savo paties vaiko atžvilgiu? Ateis laikas ir atsakymai turbūt susidėlios savaime.

O dabar, nors mano mergaitė dar mažytė, bet taip įdomu, kada ir kokiais būdais ims skleistis jos polinkis į vieną ar kitą veiklą ir kam ji talentinga, jei talentinga. 

Kaip jums pavyko atpažinti savo vaikų talentus? Ar jie jums pasakoja, kuo nori būti užaugę? 

Nuotrauka iš interneto.