Ar tikrai žindymas į blogąją pusę keičia krūtis? - klausia viena "Mamyčių klubo" narė, o jai atsako vaikų gydytojas ir žindymo konsultantas Kazimieras Vitkauskas.
Mama rašo forume: "Sveikos, daug kam po vaiko maitinimo pasikeičia krūtys, o kaip su speneliais? Mano išsitempė, pasidarė įdubę... Ar tikrai žindymas keičia krūtų išvaizdą į neigiamą pusę?"
Komentuoja vaikų gydytojas Kazimieras Vitkauskas, knygos apie kūdikių žindymą “Nepakeičiamas kaip motinos meilė” autorius.
Moterų krūtys yra sutvertos kūdikiams maitinti. Todėl jose yra po 15-20 liaukinio audinio skiltelių - segmentų, apsuptų jungiančiuoju ir riebaliniu audiniu. Būtent jungiančiojo ir riebalinio audinio kiekis, labiau negu pati pieno liauka, nulemia dar negimdžiusios ir nežindžiusios moters krūtų dydį ir formą.
Pokyčiai krūtyse prasideda dar gerokai prieš kūdikio gimimą. Veikiant nėštumo hormonams, krūtyse vyksta žymūs pasikeitimai ruošiantis pieno gamybai – auga ir vystosi liaukinis audinys ir latakėliai. Krūtys padidėja neišvengiamai, nepriklausomai nuo pačios mamos valios žindyti ar nežindyti savo vaikus. Taigi tempiasi ir krūtų oda. Jeigu po gimdymo moteris kūdikio nežindo, neveikiančios pieno liaukos vėl susitraukia. Krūtys, dėl santykinio ją dengiančios odos pertekliaus, daugiau ar mažiau nukars ir jau skirsis nuo mergaitiškų krūtų. Jeigu motina kūdikį žindo, tuomet gali atsitikti visaip.
Jeigu kūdikis maitinamas retai, „pagal tvarkaraštį“, pavyzdžiui, tik kas 4 valandas, ir net visą naktį nežindomas, tokiu atveju jis labiau išalksta ir, kad pasisotintų, turi valgyti dideliais kiekiais. Taip pieno liaukos skatinamos pagaminti ir sukaupti kiekvienam maitinimui labai daug pieno. Krūtis dėl to labai padidėja, o jos oda yra atitinkamai labiau ištempiama. Jeigu dar ir po kiekvieno žindymo pienas ištraukiamas “iki paskutinio lašo” (jei tai daroma masažuojant rankomis –dar papildomai tampoma krūties odą) motinos organizmui tai yra tarsi pranešimas, jog pieno reikia pagaminti dar daugiau. Susidaro “užburtas ratas”, verčiantis motinos pieno liaukas nuolat gaminti per daug pieno, o krūtis dar labiau padidėti, tad jų oda dar labiau ištempiama.
Nujunkius kūdikį, kai pieno liaukos pasidaro nebeaktyvios ir dalinai sumažėja, ištemptos odos lieka gerokai per daug ir krūtis labiau nutįsta. Didžiulės ir sunkios kai kurių žindančių moterų krūtys, kurios paskui, jau nujunkius kūdikį, nukąra ir atrodo nebe labai gražios – yra ne gamtos išdaiga, o pačių žmonių nenatūralaus elgesio su jomis pasekmė.
Gamta tikrai nesuinteresuota moteris kuo greičiau “sudėvėti”. Pagal jos dėsnius gyvenančiose „laukinių“ necivilizuotų žmonių gentyse moterys kūdikius visą laiką nešiojasi su savimi, migdo šalia ir žindo taip pat dažnai. Būna, jog net po kelis kartus per valandą. Žindant dažnai, kūdikis pieno suvalgo po mažiau, mažiau jo „užsisako“ kitam maitinimui. Todėl ir krūtų apimties svyravimai būna santykinai mažesni, taigi ir mažiau ištampoma krūtų oda.
Jau minėjome, jog krūtų dydis priklauso ne vien nuo pieno liaukų, esančių jose, bet ir nuo jungiančiojo, o ypač riebalinio, audinio kiekio. Nėštumo ir žindymo laikotarpiu, išvešant liaukiniam audiniui, jam vietos krūtyje “užleidžia” savo kiekiu sumažėjęs riebalinis audinys. Neskubus vaiko nujunkymas leidžia ir krūtų audiniams pamažu „susikeisti vietomis“ ir riebaliniam audiniui vėl tolygiai užpildyti dalinai susitraukiančių pieno liaukų vietą. Taigi net ir ilgai trunkantis žindymas, jeigu kūdikis maitinamas dažnai, pagal jo natūralų poreikį, motinos krūtų „nesugadina“.
O spenelių likimas labiau negu nuo žindymo trukmės priklauso nuo „technikos“ - kūdikio prigludimo prie krūties. Kai kūdikis krūtį apžioja plačiai ir ją ŽINDA, paprastai speneliui nieko blogo nenutinka. Tačiau jeigu kūdikis ČIULPIA, sučiupęs vien tik spenelį, tuomet siurbdamas ir maigydamas tarp dantenų, tarsi čiulptuką, gali spenelį ne tik ištampyti, bet ir traumuoti: atsiranda žaizdelių, o jeigu jos supūliuoja – gali likti randai, kurie spenelį deformuoja, įtraukia. Plačiau apie tai, ir su iliustracijomis, rasite čia: Žindyk.lt
