Labai ačiū Mamyčių klubui už tokią šaunią dovaną - myliu knygas, todėl bet kokia knyga man geriausia dovana.
Atvirai prisipažinsiu: vargu ar rinkčiausi šią knygą knygyne. Paprasčiausiai todėl, kad tai nėra mano mėgstamiausias žanras. Kita vertus, o koks gi čia žanras... tai ne meilės istorija, ne istorinis romanas ir ne pasaka. Tai istorija apie žmogaus santykius: su savimi, su artimaisiais, su aplinkiniais. Apie santykius su svarbiausiu žmogumi - mama. Tai knyga apie santykį su pasauliu.
Parašiau antraštėje, kad tai sudėtinga knyga. Ne, ne dėl to, kad sunkiai parašyta. Skaitosi ji labai lengvai, bet...
Knyga kalba apie labai sunkią vaikystės patirtį, apie meilės stoką, apie baimę, apie netobulą pasaulį ir netobulus santykius su žmonėmis, kurie turėjo būti svarbiausi ir brangiausi.
Apie tai, kad lyg ir nesi to viso gražaus pasaulio dalis, o esi kažkas anapus, kaip stebėtojas. Ir tik dėl to, kad turi per daug kompleksų, nes tavo santykiai su aplinka nebuvo tobuli.
Bet visgi, nepaisant to, kad mūsų patirtys gyvenime skirtingos, ateina tas momentas, kai supranti, kokia svarbi yra šeima, ir kad tu esi jos dalis, o ji - tavo dalis. Ir tame yra džiaugsmas ir stiprybė, net jei kažkas atrodo keistai ir ne taip, kaip pas visus.
Na, čia yra mano interpretacija. Galbūt aš ne taip supratau pagrindinę mintį, bet knyga patiko, ji labai gyvenimiška ir iek tiek kitokia...
Aš, beje, skaitau dabar kažką panašaus - Cheryl Strayed "Laukinė". Yra ir filmas sukurtas. Tikri moters išgyvenimai. Moteris, nusivylusi gyvenimu, viena keliauja per kalnus...
atsiprašau, ne ten komentarą parašiau...
Žinoma, kad - kalbėti. Kuo daugiau bus tylinčių, tuo problema bus opesnė. Prakalbusias reikia palaikyti, kad ir visos kitos išdrįstų prakalbėti.