Šilta ir gera nusikelti į vaikystę. Joje buvo mažai ko materialaus, bet už tai kiek dvasinių dalykų. Buvau mylima, prižiūrėta, išklausyta. Atrodo, tada niekas neskubėjo, nelėkė, o gyveno savo gyvenimą. Dabar aš pagalvoju, kad su dabartiniu pagreičiu, mes matyt skubame gyventi. Bet ar daugiau padarome? Manau, kad ne...
Mane tėvai išmokino pradėtus darbus pabaigti ir net nebuvo minties, jei būrelis staiga nepatinka, į jį galiu neiti, nors buvo beveik viskas nemokamai, iškart aiškindavosi priežastį dėl ko praėjo noras.
Mama, senelė mane išmokino iš nieko kažką sukurti, pasigaminti. Nebuvo tuomet eglutei žaisliukų pirkti, juos gaminomės patys iš: šiaudų, iš medžio žievelių arba tiesiog atrinkdavome pačius mažiausius obuoliukus ir juos sukabindavome, dar pamenu burokėlių griežinėlius džiovinome ir puošėme miltais.
O vien tik laikas, praleistas drauge kiek daug reiškė ir tuomet, ir dabar.
Tad ir šiandien bandžiau vaikui parodyti iš vaikystės parsineštą piešimo būdą:
Sulankstome kokius aštuonius sluoksnius tualetinio popieriaus 8 cm. x 5 cm. dydžio ir sušlapiname tualetinį popierių (jo tuomet nebuvo, tai buvo naudotas laikraštis, bet mažiau efektingai gaudavosi) nusausiname, kažką užrašome pvz. vaikas su flomasteriais skirtingų spalvų užrašė: "Mama, aš tave myliu" , kai išdžiuvo gavosi toks piešinukas, kurį nulakavus galima kabinti ant eglutės. Nulakuotas tampa nenusakomai gražios struktūros. O dabar juk tikra galybė visokių lakų lakelių...
