Atgal į vaikystę arba ką žaidžia mūsų vaikai

Kaip būtų smagu vėl sugrįžti į mano vaikystę... Dažnai apie tai pagalvoju: prisiminimai kupini šypsenų, atradimų, nuotykių, spalvų, emocijų... Ir kažkodėl man atrodo, kad dabar (už lango sėdintys vaikai su mob. telefonais) vaikai daug liūdniau leidžia laiką.. Ar ne mes tuo kalti?

Juk mes patys "sukuriam" tą žmogeliuką, išmokome jį žaidimų, kūrybiškumo. Bet vis dažniau stengiamės pakeisti save tais mob. telefonais... :( O juk prisiminkite, kiek mes patys visko mokėdavom! Nezyzėm mamai, kad mum liūūūdna.. Tik atsiradus laisvai minutėlei bėgdavom savo reikalų...

Ar pamenat, kaip buvo smagu pasidaryti "paslaptėlę"? Mūsų kieme kiekviena save gerbianti mergaitė turėjo savo paslaptėlę žemėje. Tereikėjo nedaug - susirasti stiklo, iš namų atsinešti nedidelio spalvotos medžiagos gabalėlio, ir ten prasidėdavo kūryba - iškasi negilią duobutę (tik svarbiausia - pačiai nepamiršti, kur ta duobutė, ir kad kiti nematytų.. nes berniukai labai mėgo mūsų paslaptėles sugadinti). Į duobutės dugną dedi spalvotą medžiagėlę, akmenukų, gėlytę, lapukų, kartais net iš siūlų padarydavom aplikacijų. Ir viską prispaudi stiklu. Užkasi. Ir tai tavo paslaptėlė :) Demonstruoji ją savo draugėms, mamai... Bet neduokdie susipykai su geriausia drauge... kitą dieną gali ir neberasti savo kūrinio :(

O kaip žaidėm slėpynių? Ir kartais net su orientalistikos užuominom :) Turi pagal rodyklėles ant asfalto (net žemės, medžių ir akmenų) atsekti, kur nubėgo visi draugai. Priartėji prie sankryžos, ir atspėk, į kurią pusę visi išdūmė... Ir kokia laimė buvo galiausiai pamatyti kažkur kitame kieme bėgančius nuo tavęs draugus ir paskubom piešiančius ant asfalto rodyklėles...

Bet smagiausia buvo žiemą, kai dėdė Jonas vieną saulėtą ir šaltą dieną užpylė mums ledo kalną!!! Į mūsų kiemą subėgo čiuožinėt daug svetimų vaikų iš kitų kiemų... o mes taip gynėm savo pozicijas... Ir mergytės, ir berniukai nenorėjom leist sveitimų... Juk mes taip saugojom tą (dar nepilnai sušalusį) ledą, čiuožinėjom tik ant kojų, jokių metalinių rogių ir pačiūžų... Žinoma, ilgai savo pozicijų neatlaikėm, bet galiausiai buvo taip smagu - padarai ilgiausąa traukinuką iš rogių ir pirmyn!!!!!!

Arba kelias dienas statydavom sniego pilį, įdėdavom tiek pastangų.. Tik mama vis kviesdavo namo tai pietų, tai vakarėnės, tai persirengti, nes "kiaurai šlapia".. O taip nesinorėjo grįžti.. Bet trečią dieną visas kiemas susirinkdavo prie pilies , ir prasidėdavo mūšis :)

O vasarą? Jei tik diena saulėta - pasiimi švirkštą (be adatos) arba tiesiog butelį su padarytom skylutėm kamštelyje, nuspalvini vandenį (guašu arba kitais dažais) ir eini piešt ant asfalto ar net smėlio. Vanduo išgaruoja, ir lieka spalvoti piešiniai ant smėlio...

Mūsų kiemas buvo didelis, jame susirinkdavo vaikai ir iš gretimo namo. O ten gyveno keliais metais vyresni vaikai (nors man jie atrodė jau nebe vaikai, kaip mes, o jau beveik suaugę). Tai kokių žaidimų jie tik neprigalvodavo! Mes sunešdavom šieno kalną ir šokinėdavom į jį nuo metalinio "gaublio" kieme. Žiemą tą gaublį papuošdavom suneštomis kalėdinėmis eglutėmis, gaudavosi puikus namelis pasislėpti nuo viso pasaulio. O kaip jame skaniai kvepėjo!!!

O kartą vyresnė mergaitė išsinešė į lauką savo kosmetikos rinkinį ir atidarė savo grožio saloną!!! Išsirikiavo eilė (net berniukų buvo), bet aš turėjau bėgti namo atsiklausti mamos, ar galima pasidažyti. Mama neleido :( Diskutuot net nedrįsau, bet grįžau į kiemą pilnom ašarų akim...

O kaip mes galėjome visą dieną šikonėti su guma... Kiekviena mergaitė turėjo savo gumą (iš pėdkelnių, arba naują!!!), ir kokių tik gudrybių mes neišdarinėjome!

O berniukai? Tik dabar jie turi tikrus žaislinius šautuvus.. O mūsų berniukai turėjo kiekvienas savo darytą pistoletą: prie pagalio virvėmis pririštą degtukų dėžutę. O tai buvo pistoletai! Kiek darbo buvo į juos įdėta! Toka pistoletai jau tikrai nebuvo pamirštas po kelių dienų ir nesivoliojo žaislų dėžėj...

O pamenat Elektroniką ir vilką, gaudantį kiaušinius? Keistas, nerealus žaislas! Bet su juo kompanijoj nepažaisi.. retas turėjo Elektroniką, todėl ji buvo "nepageidautina" mūsų kieme... O aš turėjau... Ir, kartą, be tėvų žinios užlipau ant namo stogo. Tai pamatė Andriukas (iš vyresniųjų), ir pasakė, kad jei aš noriu, kad jis tylėtų ir nesakytų mano tėvams, kad buvau ant stogo (nes tokios pylos man išrašytų...), turiu atiduot jam Elektroniką. Tą pačią dieną pati prisipažinau mamai, kad buvau užlipus ant stogo...

Daug prisiminimų iš vaikystės... daug smagių žaidimų, kurie dabar, turbut, pasirodytų keistoki... Juk ir šautuvai dabar beveik kaip tiri, ir rūbeliai Barbėms nebe pačių siūti, bet kaip iš salono... Ir niekas lauke nebegamina bendros mišrainės...

Vaikai mažiau patys kuria, mažiau mąsto.. Visą tai pakeitė gatavi daiktai...

Man šioje vaikystėje būtų liūdna...

O kaip jums?