Atjunkyti Negalima Palaukti. II dalis

KUR SLYPI TIKROJI PROBLEMA?

            Kas yra įdomiausia – dažnas žindymas (kuris jau pradėjo taip varginti mamytę) pats savaime nėra tikroji problema. Tai tarsi simptomas, nurodantis, kad bėdų yra kitur. Ir dažnai, norėdami atsikratyti simptomo, į tikrąją bėdą dėmesio beveik nekreipiam.

1.Mamą jaudina tai, kad vaikas mažai valgo tikrojo maistelio, užtat dažnai žindo? Greičiausiai vaikui nebuvo įskiepytas interesas maistui, jis neįsitraukė į šeimoje vyraujančią valgymo kultūrą. Ir pats atjunkymo faktas, greičiausiai neįžiebs apetito.

2.Mamą vargina dažni naktiniai žindymai? Dauguma vaikučių antraisiais gyvenimo metais nubunda naktį ne dėl alkio jausmo, bet prašo krūtį tam, kad nusiramintų. Ir jei anksčiau mama tiesiog duotų vaikeliui krūtį (pati net nenubusdama), po atjunkymo jai tenka vaikščioti ir sūpuoti vaiką arba pusę nakties klausytis verksmo.

3.Mamą jaudina, kad vaikas labai dažnai prašo krūtį iš neturėjimo ką veikti? Tuomet problema būtent dėl to, kad vaikas neturi užsiėmimo, kuris jį domintų.

Kokie dar sunkumai laukia po greito atjunkymo, neskaitant to, kad ne visada sulaukiama reikiamo rezultato?

1.Svarbiausia – stresas vaikui, kurį kartais pavyksta kompensuoti artimųjų meile ir šiluma, o kartais – ne. Pastaruoju atveju vaikas rodo neurotines reakcijas (verksmas, isterijos, įvairių daiktų čiulpimas, enurezė ir kt.).

2.Neigiamas poveikis vaiko sveikatai: staigiai nutraukus imuninį palaikymą per motinos pieną, dažniausiai kelių savaičių bėgyje gali atsirasti visa serija infekcinių susirgimų.

3.Nėra nieko gero ir motinos sveikatai. Pieno gamyba tęsiasi, todėl reikia nusitraukinėti pienuką, arba galima sulaukti mastito. O staigus hormonų šuolis kaip taisyklė sukelia depresiją.

Žodžiu, atjunkymas turi būti labai švelnus ir nuoseklus procesas. O nutraukti maitinimą per porą dienų, todėl kad „nebėra daugiau jėgų“, - panašiai kaip ir šokti iš važiuojančio traukinio, nes negali sulaukti, kol jis sustos.

Susimąstykite štai apie ką: motina, norinti atjunkyti vaiką todėl, kad nežino, ką daryti su ją varginančiu dažnu žindymu, faktiškai užkrauna savo pačios problemą ant vaiko pečių. Būtų geriau turėti tikslą ne nutraukti žindymą, kai jis pradėjo varginti, o pakoreguoti jį taip, kad tenkintų ir jus, ir mažylį.

Tai tiek šiam kartui. III dalyje pasistengsiu pateikti informaciją su pavyzdžiais :)

Nuo MK redakcijos: Tatjana, labai įdomus tekstas, tik reikėtų kaskart nurodyti, kokiu šaltiniu remiesi.