Atjunkyti Negalima Palaukti. IV dalis

Na, štai ir baigiam pasakojimų seriją apie atjunkymą. Kažkam šie straipsniukai padės, kažkas jau skaitė turėdamas savo patirties. Kažkas sutiks su mano nuomone, kažkas - ne.

Niekad nesistengiu įtikinti, kad esu teisi, gerbiu ir Jūsų nuomonę. Tiesiog čia, žemiau, pateiksiu porą atvejų iš gyvenimo. Mamų, kurios forsuotai nutraukė žindymą, kai vaikelis dar nebuvo tam pasiruošęs.

Jokiu būdu nenoriu gąsdinti, kad taip visiems nutinka, juk reakciją į atjunkymą lemia daig faktorių: ir vaiko amžius, jo charakteris, temperamentas, žindymo dažnis tam momentui, nuotaikos šeimoje ir kt.... Tiesiog šios istorijos vertė mane susimąstyti štai apie ką: gal mano atveju (o tai bus ne už kalnų) viskas klostysis lengvai, Nikita pats "paleis" mane, o aš jį. Gal viskas vyks sklandžiai, be isterijų, bemiegių naktų ir įtemptų nervų. Bet aš vis vien nerizikuosiu, aš neskubinsiu įvykių, vertindama sūnelio psicholiginį pasiruošimą gyvenimui be krūties.

Istorija 1.

"Dukra tarsi ir pamiršo apie krūtį, tačiau dabar NUOLAT prašo valgyti! Praėjus vos pusvalandžiui po sočių pietų - ir vėl alkana! Toks įspūdis, kad ji nejaučia sotumo..."

Istorija 2.

"Aš nutraukiau žindymą per 3 dienas. Jau praėjo 2 savaitės, užmiega pats, bet tik nakčiai. Dienos miegas liko praeity! Pradėjo sysioti į kelnaites (anksčiau to nebuvo), dažnai krapšto nosį. Aš stengiuosi į tai nekreipti dėmesio, būti švelni, bet jis pradėjo manęs šalintis. Supyko? Kaip dabar ištaisyti tokio staigaus, gal net įžeidžiančio atjunkymo pasekmes? Aš ir pati dabar išgyvenu kažką panašaus į depresiją, matyt atjunkymas ir mane paveikė..."

Istorija 3.

"Sūneliui 1 m. 4 mėn. Neseniai nutraukėm žindymą. Prieš tai naktį kėlėsi kas 2 val., žindė ir užmigdavo. O dabar, nors ir nebežindo naktį, įprotis keltis kas 2 val. liko, bet jis nubunda ir verkšlena. Kaip normalizuoti miegą?"

Istorija 4.

"Mano vaikelis sirgo, ir daktarė patarė nutraukti žindymą. Naktis buvo sunki, mažylis pastoviai nubusdavo ir prašė krūties. Kitą dieną aš norėjau vis dėlto pratęsti žindymą, bet anyta patarė to nedaryt, ir aš jos paklausiau. Praėjo 3 sav. Vaikas pasidarė dar labiau kaprizingas, man atrodo, kad pyksta ant manęs. Kai jis užmiega - čiulpia nykštį, o naktį prašo sausainiuko, kramto ir užmiega. Man ir pačiai depresija, negaliu sau atleisti, kad savo laiku paklausiau anytos."

Istorija 5.

"Kai sūneliui suėjo metukai, močiutės draugiškai pradėjo įtikinėti mane, kad laikas nutraukti žindymą. Pasiūlė savaitei palikti vaiką anytai, ir aš sutikau. Koks jis buvo laimingas, kai mes ten atvažiavome! Jis ir pats jau buvo pasiruošęs palaipsniui atsisakyti krūties, aš nusitraukdavau pienuką į stiklinę, o jis gėrė jį iš šiaudelio ir juokėsi. Aš išvažiavau, užspaudžiau krūtinę ir kankinausi - pienas nenorėjo dingt.

Už savaitės atvažiavau, pienukas pilnai dar nebuvo dingęs, bet jo liko labai mažai. Aš prie sūnelio - apkabinu, o jis šaltai pažiūrėjo į mane ir nuėjo į kitą kambarį. Vakare anyta papasakojo, kaip jis klykė: "Mama! Tytę". Anyta girdė raminamaisiais, jis labai sukarščiavo, kelis kartus kvietė "greitąją". Naktį aš miegojau su juo. Tik atsiguliau šalia, jis stipriai mane apkabino. Būdama šokiruota nuo to, ką pasakė anyta, aš pasiūliau sūneliui krūtį. Jis nepaėmė. Net neišsižiojo. Jis laikė manę glėbyje visą naktį, rankytė net miego metu buvo nuolat įtempta. Tarsi bijojo, kad vėl išeisiu. Praėjo jau keli metai, o mane vis dar graužia sąžinė".

Štai taip...

Atleiskit, kad savo pasakojimų seriją baigiu taip liūdnai... Bet raginu besiruošiančias atjunkyti mamytes NESKUBĖTI. Planuokime tokiu dalykus iš anksto... Juk nežinia, kaip bus mūsų atveju...

Linkiu Jums ir Jūsų mažyliams STIPRYBĖS, RAMYBĖS IR DŽIAUGSMO!

Jūsų - Tatjana :)

Nuo MK redakcijos: Ačiū, Tatjana, už naudingus patarimus.