Norime pasidalinti įspūdžiais iš neseniai pažiūrėto filmo "Sengirė". Tai - dokumentinis filmas apie nuošaliuose Lietuvos miškuose vykstantį gyvenimą.
Labai norėjau pažiūrėti šį filmą ir surizikavau nusivesti į jį savo keturmetę. Pamaniau, kad mano jautriai mergytei - gamtos mylėtojai turėtų patikti. Nustebino, jog filmas buvo įgarsintas vien tik natūraliais miško garsais, nebuvo jokio užkadrinio balso, pasakojančio, komentuojančio ar pan. Žiūrovas - tiesiog stebėtojas. Viskas nufilmuota taip, kad gyvūnai net nepajunta, jog yra stebimi, filmuojami žmogaus. Tai dar labiau sustiprina filmo įspūdį, tarsi pats atsidurtum sengirėje. Vėliau perskaičiau informaciją apie šio filmo kūrimą, kaip jo autorius ištisą parą prasėdėdavo medyje, kad pavyktų nufilmuoti gyvūną taip, kad jis nepastebėtų žmogaus. Sudėtinga net numanyti, kiek dienų ir naktų prasėdėta filmuojant ir nejudant, kad būtų pagauti geriausi momentai.
Šio filmo mintis - atkreipti žmonijos dėmesį į tai, kad sengirių Lietuvoje likę nedaug, tačiau jos tokios turtingos biologine įvairove. Tik išsaugodami sengires, išsaugosime tai, kas jose auga ir gyvena.
Nors ir užaugau šalia miškų ir daugelį gyvūnų esu mačiusi jų natūraliose buveinėse, tačiau tikrai niekada nemačiau barsuko, besiprausiančio pilvą; girių karaliaus briedžio, ramiai kramsnojančio krūmynus; bekovojančių kurtinių, pelėdos, bemaitinančios savo jauniklius; žiovaujančios miegapelės; stirnų, besislepiančių nuo lietaus, aidint griaustiniui. O kinivarpų, besislepiančių medžio trūnėsiuose, mes daugelis per savo gyvenimą taip ir nepastebime, neišgirstame. Šiame filme skirta vieta ir žmogui. Žmogui, kuris gyvena šalia sengirės ir savo kieme padeda maisto stirnoms, kurios paėdę atsigula miegoti čia pat, ten, kur ėdė. Taip parodytas žmogaus santykis su gamta.
O kaip gi šį filmą žiūrėjo mano keturmetė?...Mažų vaikų dažniausiai žiūrimas filmas - animacinis. Tokio amžiaus vaikui sudėtinga ilgai sutelkti dėmesį į filmą, kuriame - tik natūralūs garsai - gyvūnų balsai, lietaus, perkūnijos, medžių lapų sleidžiami garsai. Augustė, kurį laiką pažiūrėjusi, susirangė ant sėdynės ir nusprendė pamiegoti :-). Šiaip taip pavyko įtikinti, kad kine nemiegama. Kai kurių itin garsių garsų - šautuvo šūvių, perkūnijos, Augustė bijojo - krūpčiojo. Filmas kaip keturmetei išties buvo netrumpas, su reklamomis - 2 valandos. Taigi, tokio amžiaus vaikui pagal galimybes geriau natūraliai stebėti gyvūnus. Nebūtinai briedžius, pradžiai tiks ir skruzdėlės :-).
Maloniai buvau nudžiuginta, kad mano vaikas šiame filme nebuvo vienintelis. Filmą žiūrėjo keletas vaikų, žinoma, vyresnių už mano keturmetę. Šį filmą turėtų pažiūrėti kuo daugiau žmonių tam, kad suvoktų, kokia unikali, turtinga mūsų gamta. Mokytojai galėtų mokyklose šį filmą aptarti su mokiniais, kad suvoktų, jog visa tai, kas parodyta šiame filme - didžiulė mūsų vertybė, už kurią mes esame atsakingi.
Šis filmas perteikia žavesį gamtos, kur viskas turi savo paskirtį, savo gyvenimo ritmą, kuris įsipina į visatos amžinybę. Išties, ir žmogus yra viso to dalis. Gal galingesnė, protingesnė nei gyvūnai. O gal - atvirkščiai?...Taigi, filmas palieka vietos apmąstymams.
Ačiū!😀
Gražiai pristatėte filmą 😀