Augustės dienoraštis: naujas namų gyventojas - katinas Markyzas

    Katino mūsų namuose atsiradimo istorija. Katinėlį dukrytei jos 3-iojo gimtadienio proga padovanojo dukrytės krikšto mama. Kadangi ji žinojo, kad mūsų šeima kada nors norėtų katinėlio, tad taip dviejų mėnesių mažylis atsirado mūsų namuose. Aš mintyse pagalvojau, kad dar per anksti atkeliavo - norėjau, kad dukrytė dar paaugtų didesnė. Bet jei jau taip nutiko, tai nutiko. Po ilgų vardo rinkimų pavadinome jį Markyzu.

Kačiukas - tarsi dar vienas vaikas...Taip, taip. Jaučiamės, taip, tarsi turėtume dar vieną, mažesnį už Augustę, vaiką, kuriuo rūpinamės ir auklėjame. Padaugėjo džiaugsmo ir rūpesčių. Katinėlio maitinimas, dėžutės valymas, nagų karpymas - tai ne vieninteliai rūpesčiai. Kadangi mūsų namuose gyvena ir vokiečių aviganis, kuris žiūrėdamas į katinus apsilaižo, tad teko spręsti katino ir šuns nesusitikimo "akis į akį" klausimą. Tiesiog saugome, uždarinėdami duris, kad kačiukas nepapultų į šuns akiratį. Bet visiškai to susidūrimo išvengti nepavyksta. Kai namuose girdėti panikos garsai (iš mūsų, saugusiųjų), situacija aiški - katinas ir šuo susitiko viename kelyje. Negaliu prognozuoti, kuo baigtųsi tas susitikimas, jei nesikištumėm. Dabar, kai kačiukas jau paaugo, jo smalsumas - taip pat. Šuo jam pasidarė nebe siaubo objektas, tačiau - smalsumo. O šuo vis dar taip pat vienodai genasi katiną, jei tik jį pamato. Markyzas labai mėgsta žaisti su Augustės žaislais, yra labai judrus ir mielas.

Kokie vaiko santykiai su katinu?...Ogi panašūs, kaip kad būtų su mažesniu sese ar broliu: pavydi mūsų dėmesio katinui, žaidžia su juo ir pyksta ant jo. Rūpinasi juo ir skriaudžia jį. Bara katiną už tai, kad išvarto jos žaislus. Pavydi, jei katinas žaidžia su jos žaislais. Būna, kai katiną ir vaiką tenka paskirstyti į atskirus kambarius, nes būnant viename, užverda toks siautulys, jog baisu, kad kuris iš jų galvą nusilauš...Gaudo vienas kitą, beveik skraidydami per fotelius ir sofas...Manau, kad jei jau suaugęs katinas būtų atkeliavęs šiomis aplinkybėmis į mūsų namus, tikriausiai susirgtų depresija. Augustė dažnai ima katiną į glėbį, jį vaiko ir pan. Ir katinas nesipriešina. Jam tai smagu. Net įbrėžęs nėra. Įkandęs į pirštą buvo tik tada (manau, netyčia), kai dukrytė jam iš delniuko davė maistą.

Ar leisti katinui miegoti kartu su vaiku?... Šis klausimas iškilo nuo pirmos dienos, atkeliavus Markyzui pas mus. Juk kokią tvarką susikursi pradžioje, taip bus ir visada. Maži kačiukai tokie mieli, kad sunku atsispirti nepasiguldant murkiančio kamuoliuko šalia. Tačiau, mes nusprendėme, kad kačiukas miegos atskirai, ne mūsų lovose. Visų pirma, jis toks siautulingas, jog bandyti užmigti viename kambaryje su juo neįmanoma. Tad miego vietą Markyzui parinkome vonios kambaryje.

Kokių rūpesčių dar tikėtis turint namie katiną?... Visiems katinėliams duodami vaistai nuo kirminų. Jau davėme ir tai reikės daryti keletą kartų per metus. Markyzui jau greit pusė metų, tad artėja "festivalių" metas, kai pradės rūpėti panelės. Taigi, laukia kastracija. Skiepai nuo pasiutligės - taip pat būtina, nors mūsų katinas ore bus tik balkone (tačiau, jei kada sugalvotų pasprukti...). Gyvūnėlio išlaikymas tikrai nemažai kainuoja. Pačių pigiausių maistelių, bent jau mūsų kačiukui, neįsiūlysi...Reikalinga ir visa kita "amunicija": dėžutė-tualetas su loptele išvalymui, nagų drąskyklė, žirklės nagams karpyti, guolis, indeliai maistui ir vandeniui, kraikas tualeto reikalams...Naujas namų gyventojas, daro "tvarką" namuose taip, kaip jam atrodo geriausia: skriaudžia gėles, drasko užuolaidas ir popierinius rankšluosčius, jei tik palieki ne vietoje, nulėkęs į garažą, vaikšto ant mašinos stogo, arba - kažką veikia po mašina, būtinai patikrina ant stalo paliktą lėkštę su maistu...Augustės gumutės plaukams surišti - pagrindinis "karo" objektas, dėl ko visi gaudome katiną, stengdamiesi jas atimti iš katino...

Ar tikrai verta turėti namuose katiną?... Kai čia prirašiau šitiek problemų, kurias kelia tas nedidelis dryžuotas padaras, kyla klausimas, ar išvis verta turėti katiną namuose, ypač, kai yra mažas vaikas. Verta! Niekaip niekam to nepaaiškinsiu, koks tai yra jausmas, kai tas mažas murkiantis padaras užsilipa tau ant kelių ir tu jį gali glostyti. Niekas kitas tokio jausmo nesuteiks, kaip katinas. Tai supratau jau nuo pat pirmos dienos, kai Markyzas atkeliavo į mūsų namus. Tiesa, mano širdis yra priklausiusi katei Florai, kurią vadindavau Floryte (iš ten kilęs ir mano Nick'as, kuriuo pasivadinusi Mamyčių klube) . Kartu praleidome 8 metus, ji mirė dėl auglio. Žinau, kad prie gyvūno prisiriši lyg prie žmogaus. Prarasti jį be galo skaudu. Bet bėgant laikui patirtas praradimo jausmas nublunka. Gyvenimas tęsiasi. O gyvenimas su gyvūnais labai daug duoda: gerų emocijų, tam tikrų pamokų tiek suaugusiems, tiek vaikams - dalintis, užjausti, būti atsakingam, tvarkingam, rūpintis, mylėti...

Ar Jūs turite savo namuose katiną? Jei taip, tai kokie Jūsų vaiko (-ų) santykiai su katinu?...