Augustės dienoraštis: pažintis su sraigėmis (Didžioji achatina)

   Mums įprasti namuose laikomi gyvūnėliai - dažniausiai katės, šunys, na dar kartais triušiukas, žuvytės ar vėžliukas...O jei tas namų gyventojas - sraigė?..Ir ne šiaip kokia - o tikra milžinė - didžioji achatina, užauganti iki 20 cm skersmens, galinti sverti iki 1 kg?...Kol kas Augustė nesirįžo auginti namuose šias sraiges, tad pirmai pradžiai tik susipažinome su šiais įdomiais gyvūnais. Supažindiname ir jus.

   Didžioji achatina kilusi iš Afrikos ir paplitusi daugelyje tropinio klimato juostos šalių. Sraigės minta žalumynais: vaisiais ir daržovėmis (negalima duoti citrusinių vaisių), auginamos terariume su kokoso durpėmis. Tam, kad būtų gražus ir stiprus kiautas, duodamas sepijos kaulas (Atlanto vandenyne ir Viduržemio jūroje gyvenantys galvakojai) arba sutrinti kiaušinių lukštai (kalcio šaltinis). Sepijos kaulų galima nusipirkti zoo parduotuvėse, tinka ir paukščiams, ropliams.

   Namuose auginamos Achatinos gyvena 5-7 metus, tai - daugiau naktiniai gyvūnai. Jos - hermafroditai, t.y. turi ir vyriškus, ir moteriškus lytinius organus. Padeda 100-500 kiaušinėlių, iš kurių išsirita savarankiškos sraigutės, subręstančios per pusmetį. Optimaliausia temperatūra šioms sraigėms - 20-25 °C , substratas turi būti drėgnas, tačiau nepermirkęs. Vieną, du kartus per savaitę reikia valyti terariumą, sraiges išmaudyti po drungnu vandeniu. Terariume turi būti dubenėlis su vandeniu, joms maudytis ir atsigerti. Esant nepalankoms gyvenimo sąlygoms, sraigė gali užsiklijuoti kriauklės angą ir laukti pagerėjimo. Paskatinti jas išlįsti, užtenka išprausti drungname vandenyje. Tokiu būdu, išvykstant ilgėliau atostogauti, sraiges galima "užmigdyti", t.y. palaipsniui nustoti maitinti, sumažinti temperatūrą. Grįžus reikės vėl pakelti temperatūrą, padrėkinti substratą ir pradėti maitinti.

   Kuo ši sraigė puikus namų augintinis?..Manau, kad jai reikia mažiau priežiūros, jei lyginsime su šunimi ar katinu. Tai nėra labai judrus gyvūnas, tad vaikas gali ilgai žiūrėti, stebėti gyvūną, kaip jis ramiai su čiaumos agurką ar kilnos savo "ragelius". Paėmus sraigę ar rankų - įdomus jausmas. Žinoma, gal ir ne visiems gali patikti tas pojūtis, tačiau šis gyvūnas tikrai neįkąs. Tačiau sraiges, ypač jaunesnio amžiaus, reikia mokėti teisingai paimti, kad nesužalotume jos kriauklės. Sraigę galima paleisti namuose "pasivaikščioti", jei nebijote jos palikto gleivių "takelio".

   Afrikoje šias sraiges naudoja maistui, o JAV - jos tikra nacionalinė nelaimė, nes suėda derlių.

   Stebint šį gyvūną, jis veikia raminamai - juk juda lėtai, užtikrintai. Jos lengvai pripranta imamos ant rankų. Galima vesti sraigės auginimo dienoraštį, užrašant, kiek sraigė paaugo, koks maistas jai skaniausias ir t.t.

   Mamytės, besirūpinančios savo grožiu, sukluskite: veido valymo procedūros sraigių pagalba buvo atliekamos dar Antikos laikais. Šios sraigės dantų neturi, šiurkščiu, aštriais kauburėliais padengtu liežuviu, vadinamu radula, sraigės tiesiog gremžia maistą, bet nekanda ir nekramto. Taip gremždamos jos ragauja daugelį paviršių, su kuriais susiduria, tyrinėja, kas valgoma. Žmonės šią savybę pastebėjo jau seniai ir sugalvojo ją išnaudoti odos šveitimo procedūrai.

   Na, jei Augustė dar ilgai galvos, ar nori auginti sraigę, gali būti, kad mama ją netrukus parsineš namo ir mėgausis jos draugija :-).