Augustės dienoraštis: pokalbiai su penkiamete kapinėse

   Dar taip neseniai lankėme artimųjų kapines. Pasidalinsiu pokalbių nuotrupomis su savo penkiamete dukryte. Nuotraukos - iš vieno rudeniško Augustės pasivaikščiojimo parke. Įsitikinome- net ir nukritusiuose lapuose - daug šviesos!

   Žinojau, kad kartu ją vesdamasi į kapines, sulauksiu iš jos labai daug klausimų. Lankėme jos mirusių senelių, kurių ji taip ir nepažinojo(mirę gerokai anksčiau) bei mano tetos, pusbrolio, kapus. Augustė dar niekada nėra dalyvavusi laidotuvėse, nėra palaidojusi nė vieno artimesnio žmogaus, tačiau šiais metais mirė jos mylimas šuo. Taigi...kalbamės...

   Išeinant iš namų, Augustė kažko rausiasi savo daiktuose. "Ko ieškai?" - klausiu aš. "Vaškinių kreidelių" - sako Augustė. "Kam tau jos? Juk einam į kapines..". "Mirusiems, kad jie galėtų spalvinti. Jie neturi kreidelių. Jie spalvintų debesis". Išėjome iš namų, taip ir nesuradę tų kreidelių, tačiau mums beeinant, žiuriu, kad ji kažką slepia savo delniuke. Paimu už rankos, o ten - mažas akmenukas (ji dažnai jų parsineša namo, radusi gatvėje ar darželio teritorijoje, nes yra aptikusi, kad kai kurie iš jų, braukiant per asfaltą ar grindinio plytelę, palieka žymę). "Mirusiems?" - klausiu aš. "Taip" - sako Augustė.

"Pasimelskim" - sako Augustė, prie artimųjų kapų. "Dieve, kad tik Pilkiui (jos mirusio šuns vardas) ten būtų gerai". Taip ne kartą kapinėse prisiminė savo mirusį šunį, tarsi jis būtų čia palaidotas.

   Pasakoju, Augustei kad mirusieji, jei tik būtų dar gyvi, labai džiaugtųsi tave matydami. "O jie dabar nemato?"- klausia Augustė. "Taip, kaip mes, nemato. Kitaip tikriausiai mato, mato iš ten, kur jie yra" - aiškinu aš. "Aš noriu pas juos, ten, kur jie yra" - sako Augustė. "Negalime mes ten dabar patekti, nes ne mes tai sprendžiame" - bandau aiškinti.

"Noriu paskambinti seneliams" - sako Augustė. "Mirę seneliai ten neturi telefono" - sakau. "Tačiau su jais galima kalbėtis mintimis. Ko nors palinkėti, paprašyti" - bandau paaiškinti.

"Mama, o tu kai numirsi, į mane iš "ten" irgi žiūrėsi?..." - toks štai klausimas..."Žiūrėsiu, dukryte" - atsakau ir susijaukia mano minčių ir jausmų pasaulis... Mūsų šį pokalbį nugirdo pro šalį einantis maždaug 12- os metų berniukas. Grįžtelėjo  į mus, per petį keistai pažiūrėjo...

  Beeinant kapinėse, Augustė sako: "mama, aš neduosiu tau rankos. Tu turi manęs atsiprašyti, kad autobuse atsisėdai ne šalia manęs, nors šalia buvo laisva vieta"."Atsiprašau, Auguste, aš atsiprašau". Susikibę rankomis nueiname tolyn. Kaip gera atsiprašyti, kad tik visada galėtum delne laikyti savo vaiko ranką...