Visi mes buvome maži. Netikite? Pabandykite prisiminti. Man tie prisiminimai apie savo vaikystę yra daug geresnis (ir savo kailiu išbandytas) auklėjimo metodas nei visi tie prieraišių ar pozityvių tėvysčių patarimai. Visi jie - dažniausiai neveikiančios teorijos. O štai ta paprasta asmeninė patirtis ir prisiminimai, kaip aš jaučiausi būdama vaikas, leidžia empatiškai įvertinti iškylančias situacijas.
Štai kad ir vaikų baimės. Knygose ir žurnluose rašomaa, kad patys mažiusieji gali bijoti svetimų žmonių, garsų, stiprus sūpavimo. Vyresni jau prdeda bijoti mitinių būtybių, tokių kaip raganos ir baubai, dar vyresniems baisus yra socialinis nepritapimas... O ko vaikystėje bijojote jūs ir kodėl?
Aš pamenu, kad bijojau svetimų dėdžių, siūlančių saldainius. Na, kartais koks mielas senukas tikrai ima ir pasiūlo svetimam vaikui saldainį iš geros dūšios. Bet tėvai buvo prisakę šiukštu neimti ir geriau su svetimais apskritai nekalbėti, nes jie gali pagrobti ir ką bloga padaryti. Taigi aš niekada neatidarydavau svetimiems durų ir nekalbėdavau su svetimais. Visi man atrodė kaip potencialūs pagrobėjai. Turėjau tokį laikroduką ant rankos su peliuku mikiu ir į jį pažiūrėdavau, kai reikėdavo laukti autobuso po pamokų antroje klasėje. Gyvenau priemiestyje. tais laikais dar ne visi turėjo mobiliuosius, kartais kas nors mnęs klausdavo, kiek valandų, bet aš niekada nepasakydavau, užsisukdavau ir tylėdavau. Kartais net maldaudavo manęs pasakyti, nes žmogui labai reikėdavo, bet aš juk nekalbu su potencialiais vaikų grobikais ir žudikais :). Dabar ima juokas prisiminus.
O ko bijo jūsų vaikai? mano dvimetė naktį užšoka man ant pilvo sakydama "šiu šiu šiu ne". Mat, išgirdusi, kad kažkas krebžda kitame kambaryje (dažniausiai naktinėj mano vyras), ji galvoja, jog tai Netvarkos nykštukas atėjo pasiimti jos žaislų. Ji niekada prieš miegą nesusitvarko, nes jau būna per daug suirzusi. Bet tą pasaką skaitėme ne vieną kartą. (Knygoje netvargos nykštukas šiugžda šiu šiu šiu ki ki ki).
Dar vaikystėje aš negalėdavau pakęsti sesės. Ji jaunesnė keturiais metais. Literatūroje tai vadinama vyresnėlio nukarūnavimu, bet mano nukarūnavimas užsitęsė beveik iki pilnametystės. Sesė tol įkyriai stumdavo mane nuo mamos kelių, kol aš neapsikentusi nulipdavau. Taip kaskart, kai ten užsiropšdavau. Dar mama nesugebėdavo teisingai įvertinti, kuris kaltas dėl konflikto, tad visada kalta būdavau aš, nes vyresnė. Iki šiol manau, kad vaikystėje patirdavau labai daug neteisybės. Dėl to dabar turiu tokį truputį teisuolišką charakterį, kiekvienas neteisingas poelgis su kitu mane tiesiog siutina. Galėjau būti kokia nors prokurore, turbūt. Bet nesu. Dabar turiu dvi dukras, ir mažoji tranko delniukais į grindis, o po to apsimestinai zirsdama ateina pas mane guostis, neva skauda, kiekvienąkart, kai vyresnėlė sėdi man ant kelių. Atsidūriau savo mamos kailyje. Ką daryti? Guosti tą gudruolę ir nustumti vyresnėlę? Draugė patrė neguosti. Sutinku. Paguosiu, kai iš tiesų užsigaus.
Nuotrauka iš mano vaikystės :)
