Bendras maitinimo "stažas" - daugiau nei 4 metai

Kai gimė vyresnioji dukrelė, buvau studentė, apie maitinimo naudą girdėjusi motinystės mokyklėlėje. Deja, ligoninėje nesisekė, pienuko visai nebuvo (tada nesupratau, kad priešpienio ir turi būti mažai, bet jis yra riebus ir maistingas), alkanas kūdikis rėkė, pati nervinausi.

Tik grįžusi namo puoliau klausyti anytos patarimo ir valgyti daug chalvos, gerti kmynų arbatos ir Hipp laktaciją skatinančios arbatos. Pienuko išties daugėjo. Manau, daug lėmė ir psichologinis momentas, nes prisiminiau motinystės mokykloje pasakytus gydytojos žodžius, kad pieno neturėti faktiškai neįmanoma, reikia tik noro.

Glaudžiau kūdikį prie krūtinės kuo dažniau ir pieno net nusitraukdavau ir palikdavau apie 300 ml, o pati galėdavau ramiai sėdėti paskaitose, žinojau, kad kūdikis bus sotus. Dukrytę maitinau ir jaučiausi laiminga, kad duodu, kas geriausia ir natūraliausia.

Būdami 2 metų ir 1 mėnesio atsisveikinome su pienuku, nes jau buvo didelė ir pati lengvai atsisakė, pasakius, kad pienuko nebėra ir nebus, bet neužmiršo, nes praėjus dar porai mėnesių Palangoje persirengimo kabinoje ilgesingai paklausė, ar ten dar yra pienuko.

Maitinti sūnų ruošiausi bent metus. Istorija kartojosi. Ligoninėje beveik nebuvo pieno, bet aš jau nepanikavau, o iškart į ligoninę vežiausi man bent jau psichologiškai gelbėjusią Hipp laktaciją skatinančią arbatą, literatūros apie natūralaus maitinimo naudą, po gimdymo skaičiau straipsnius apie žindomų kūdikių didesnį intelekto koeficientą ir tikinau save, kad privalau žindyti bent iki metų.

Skatino ir Šiaulių gimdymo namuose esanti mamyčių konsultantė žindymo klausimais. Pienuko gamybą skatinau arbatomis (skysčiai gausina laktaciją), nusiteikdama psichologiškai. Pienelio ir šitam mažyliui užteko.

Tik susidūriau su problema, kurios neturėjau su pirmąja dukrele – mažylis iki šiol keliasi valgyti ir naktį bent po kelis kartus, nors jam jau 2 metukai ir 1 mėnuo. Galiu pasakyti, kad mažylis iki šiol nėra rimtai sirgęs.

Gal tai mano pienuko, o gal dėl kažko kito, šito negaliu kategoriškai teigti, nes dukra ir maitinama sirgdavo. Vis dėlto džiaugiuosi ir savotiškai didžiuojuosi, kad ilgai maitinu savo vaikus (juokaudama sakau, kad mano bendras maitinimo stažas jau virš ketverių metų). Visoms mamytėms linkiu ilgai žindyti savo vaikučius.