Nors pastaruoju metu esu labiau linkusi skaityti ne grožinę literatūrą, tačiau šiai knygai negalėjau atsispirti. Tai viena iš tų istorijų, kuri labai lengvai skaitosi, labai natūraliai perkelia tave į kitą gyvenimą.
Autorė kalba man artima, suprantama, kaip aš sakau, "senojo stiliaus" - klasikos kalba, ir nuo to kūrinys yra labai jaukus, savas. Nors pasakojama istorija tikrai kvepia ne tik medumi ir apelsinais. Čia bus visko, nes tai ilgas pasakojimas, apimantis kelias kartas.
Labai sužavėjo tai, kad tai tarsi kelionė laiku, nors laikotarpis pasirinktas ne pats lengviausias.
"Ši magišku realizmu dvelkianti šeimos saga, pateikta Meksikos revoliucijos ir siaubingo 1918 metų ispaniškojo gripo istoriniame fone, pasakoja apie ypatingą berniuką ir jį priglaudusią šeimą, žmogaus ryšį su gamta, legendomis ir tradicijomis ir, neišvengiamai, apie besikeičiančią šalį".
Knyga labai giliai paveikė jau nuo pirmų puslapių, kur pasakojama apie močiutę Rechą ir jos jaunystę, apie tai, kokia sunki dalia jai teko, ir kiek gėrio vis dėlto toje tragedijoje. Apsiverkiau ir ilgai nešiojau savyje tokį nemalonų zyziantį praradimo jausmą.
Bet buvo ir dalykų, kurie prajuokino. Pavyzdžiui tai, kad anuomet keturiasdešimtmetė moteris jau laikyta sena, ir kaip vos ne gėda tokiam garbingam amžiuje susilaukti vaiko.
Juokas juokais, bet įsigilinus į istoriją supranti, kaip greitai viskas keičiasi, kaip dabar moterys išlaisvėjo, atjaunėjo, ir kaip tada siaurai buvo suvokiamas moters vaidmuo ir kiek tereiškė jos gyvenimas. Kiek įtakos turėjo jo kokybei ir trukmei prietarai, moters kaip asmenybės ignoravimas, kultūrinis ir istorinis kontekstas.
Autorė Sofia Segovia meistriškai perteikia jausmus, kvapus, vaizdus ir yra lyginama su garsiąja Isabele Alende. Tikrai labai rekomenduoju šią knygą toms, kam artimos tokio formato istorijos.
Už knygą esu labai dėkinga Mamyčių klubui ir leidyklai "Alma littera".
