BROLIUKŲ VASARA. Savarankiškumo link

Deimanto ir Aido vasara įsibėgėjo. Aišku, vyresnėliui šis metų laikas kitoks: aplinkybės verčia jį būti šiek tiek savarankiškesnį.

Savarankiškumo pamokos prasidėjo dar gegužę, kai su kitais darželinukais ir jų mamytėmis vyko į pirmąją ekskursiją. Sūnelis dėl atsiradusio broliuko vyko be manęs, bet globojamas mano pusseserės ir jos dukrytės. Vaikai beveik pusantro šimto kilometrų vyko Kaunan pažindintis su gyvūnais Tado Ivanausko muziejuje, Kauno zoologijos sode. Grįžęs pasakojo kelionės įspūdžius: patiko jam zebrai, rykliai, važinėjimasis traukinuku Megoje.

Kitas pastebimas pokytis ir namų aplinkoje: vis daugiau laiko kieme praleidžia vienas. Tai ant smėliuko, tai su šuniuku žaidžia valandų valandas. Daug laiko praleidžia ir pas netoliese gyvenančią močiutę. Kartais suskausta širdį pagalvojus, kad tas ypatingas ryšys tarp manęs ir sūnaus kinta – jis nebe toks kaip anksčiau, nebegaliu skirti visą dėmesį tik jam. Bet taip ir turi būti, tiesa? Svarbu, tik apskritai nepadaryti kokios klaidos, kuri neatsilieptų vaiko vystymuisi, tolesniems mūsų santykiams (garsiai išsakau savo slaptas baimes)...

Na, o tikrasis savarankiškumo išbandymas – pagaliau po keturių metų miegojimo tėvų kambaryje, išsikraustymas į nuosavą kambarį. Buvusią lovytę užleido broliukui, o pats jau trys naktys miegojo savame kambaryje. Nors kraustytis į tą kambarį jau ruošės nuo praėjusio rudens, bet šiam žingsniui pribrendo tik dabar. Be pykčių, didelių baimių. Išmiega ramiai visą naktį, o ryte atkelkia pas mus į lovą (jei tik dar joje būname).

Taigi Deimantas savarankiškėja, o mažasis broliukas auga, stiprėja, žvalėja ir džiugina mus ir aplinkinius