Pamenu tą kartą, kai sūnus pasisiūlė išplauti kelias lėkštes, labai nudžiugau ir žinoma leidau. Trys minutės - virtuvė kaip išsiliejusi upė. Pirma tuomet kilusi natūrali reakcija - susinervinau.
- Ką padarei? Juk matai, kad visur balos? Eik. Aš viską iššluostysiu.
Ir mano vaikas tyliai tyliai nuėjo į koridorių, atsisėdo kamputyje ir pradėjo tampyti lūpą... Prisiekiu, tą konkrečią akimirką tikrai norėjau nusikąsti liežuvį. Jis juk stengėsi! Jis norėjo padėti! Jis pats pasisiūlė! O aš... Juk savaime suprantama - vaikai dar nemoka daugelio suaugusiems įprastų dalykų, jiems nepasiseka, jie vėl bando. Tol, kol aplanko sėkmė. Tol, kol kasdienės užduotys tampa lengvai įveikiamos.
Ką turime daryti mes? Jiems padėti. Juos paskatinti. Motyvuoti. Patarti. Parodyti.
- Branguti, atsiprašau. Ateik, aš tau parodysiu ir padėsiu. Pabandyk dar kartą, manau tau tikrai pavyks! Žiūrėk - imam, plaunam, dedam, imam, plaunam, dedam. Dabar šluostom visur aplink. Valio! Švaru ir sausa!
Taip, tėvai pavargsta. Nuo kasdienių darbų, rūpesčių, bemiegių naktų, verkimo, zyzimo, kaprizų. Jiems kartais skauda, kartais nesiseka, o kartais tiesiog norisi užsikloti galvą ir miegoti savaitę. Taip, tėvai kartais pasiduoda tai akimirkos emocijai ir lepteli nepagalvoję (ir galit nepasakoti, kad taip nebūna). O žinot, kuo puikūs vaikai? Jie visada mums atleidžia. Niekada nepasiduoda. Bando vėl ir vėl. Priima pagalbą. Nori mokytis. Nori bandyti. Nori suprasti - ne ką kitą, o mus, savo tėvus. Nes mes esame artimiausias pavyzdys. Ir ta viena vienintelė situacija tuomet privertė mane suprasti, kaip svarbu nesumenkinti vaiko noro ir pastangų. Kaip svarbu palaikyti tada, kai nepasiseka. Nes tik tuomet jie gali tobulėti.
<...> Ir štai mano vyrai šiandien tvarkė virtuvę:
- Tėti, žiūrėk, pritaškei. Mama tai žinok nepritaško. Imk, išvalyk. Aj, aš tau padėsiu. Neliūdėk, išmoksi dar...
Kaip tikroviška ir jautru❤🌷