Čikagoje jau šešerius metus gyvenanti Ieva Voveris atvira: ,,Vaikai čia lanko ir mokyklėles, ir darželius tik lietuvių kalba, namie taip pat stengiamės kalbėti tik lietuviškai. Labai puoselėjame savo kalbą, gaila, praėjusiais metais taip ir nepavyko sugrįžti, nes skrydžiai buvo vis atšaukiami, bet vos situacijai pagerėjus, planuojame sugrįžti į gimtinę, tikrai jos pasiilgstame".
Šiuo metu Ieva laukiasi trečiojo vaikelio, tad šiandien su ja kalbamės ne tik apie gyvenimą svetur, bet ir sunkumus auginant pametinukus, kūno pokyčius trečiojo nėštumo metu bei darbą ir kitas moters veiklas.
- Ieva, papasakokite, koks tas gyvenimas svetur?
Gyvenimas Amerikoje labai skiriasi nuo gyvenimo Europoje. Čia gyventi gali tikrai ne kiekvienas, ypatingai sunku tiems, kurie nori dažnai grįžti namo, į Lietuvą, pas artimuosius, juk tai itin dideli atstumai keliauti. Ir žmonės čia visiškai kitokie, jų visiškai kitoks mentalitetas. Man asmeniškai labai patinka gyventi Amerikoje, patinka čia gyvenančių žmonių požiūris į viską. Nežinau, galbūt dauguma pasakys, kad visi čia tik vaidina ir dirbtinai šypsosi, tačiau man jau geriau ta dirbtinė šypsena, nei niūrūs, susiraukę veidai. Bet šiaip kiek teko susidurti - žmonės tikrai labai draugiški, malonūs. Kažkaip aš čia iš karto pritapau.
- Kokius didžiausius kultūrinius skirtumus pastebite?
Kadangi Amerikoje gyvena labai daug skirtingų kultūrų žmonių, tai visi atsineša savo skirtingas tradicijas ir papročius. Žinoma, šventės čia šiek tiek skiriasi, liepos 4 - ta čia Nepriklausomybės diena, turime ,,Padėkos dieną‘‘, bet šiaip kažkokių itin didelių skirtumų nepastebiu. Gal nebent tai, kad viskas turi būti pagal knygas, nuo maisto gaminimo iki tvoros tvėrimo, be jokių nukrypimų, kaip knygoje parašyta, taip ir daro.
- Beje, kiek metų jau gyvenate Čikagoje?
Mes Čikagoje gyvename jau 6 metai
- Vaikai ten lanko darželį?
Taip, ir darželį, ir mokyklėles. Mano abu vaikai yra gimę Amerikoje, bet lanko dvi lietuviškas mokyklas, būrelius, darželius. Trečiadieniais važiuojame nuo keturių iki septynių į lietuvišką mokyklą, o šeštadieniais vaikai lanko jau kitą, Maironio lituanistinę mokyklą nuo 8.30-13.30h. Mokyklėlėje jie visada prieš pamokas gieda himną, dainuoja lietuviškas daineles.
- Namuose kalbate tik lietuviškai ar ir angliškai?
Taip, namuose kalbame lietuviškai, nes man labai svarbu, kad vaikai puoselėtų kalbą ir kad grįžę į gimtinę galėtų su visais susikalbėti. Mes tikrai labai saugome savo šaknis. Dukros žodynas jau itin platus, tačiau su sūnumi šiek tiek sunkiau, bet vis tiek labai stengiamės. Norime, kad vaikai būtų tikri Lietuvos piliečiai, nors pasų jiems dar nepadariau, bet tai artimiausiuose planuose, nes laukiu kol gims trečias vaikelis, tada visiems iš karto užsakysiu. Gaila, šiemet nepavyko grįžti į Lietuvą, tai bandysime kitais metais, galbūt pavyks užrašyti vaikus į kokią nors stovyklą, kad su jais kuo daugiau bendrautų lietuvių kalba. Nes darželyje, nors jis ir skaitosi lietuvių, bet dauguma vaikų kalba angliškai tarpusavyje, nes jiems taip paprasčiau.
- Ar nepasiilgstate gimtinės? Artimiausiuose planuose nėra grįžimo namo?
Tikrai labai pasiilgstame Lietuvos, bet mes pernai metais planavome grįžti tris kartus į Lietuvą, visus kartus turėjome nusipirkę bilietus. Tačiau, skrydžiai vis buvo atšaukiami, taikomi įvairūs ribojimai, reikalaujama karantinuotis. Su dviem mažais vaikais, tai būtų itin sunku. Nes vaikai dažnai būna lauke, karantinuotis su jais būtų itin sudėtinga, tad mintį sugrįžti į gimtinę teko atidėti. Kai pasibaigs visa šita situacija ir bus galima skristi laisvai, tikrai taip ir padarysime.
- Ieva, o koks amžiaus skirtumas tarp Jūsų vaikučių?
Tarp dukros ir sūnaus ir lygiai metų, mėnesio ir dienos skirtumas. Dukrai visai netrukus sueis šešeri,o sūnui penkeri metai.
- Kaip vaikai reagavo į žinią apie būsimą šeimos narį?
Abu vaikai labai apsidžiaugė, kai pranešiau. Dukra laukia, nekantrauja, vis klausinėja, kada jau čia tas vaikelis gims. Nerimauja, kad dar neturime nei žaisliukų, nei žinome kas gims, tačiau su šiuo vaikeliu nusprendėme, kad būtų siurprizas, vaikelio lyties nežinome.
- Apskritai, kaip tokio amžiaus vaikus paruošti naujo šeimos nario sutikimui, kad jie patirtų kuo mažiau streso?
Prisimenu, kai gimė sūnus, dukra ilgą laiką mane ignoravo, bent mėnesį nėjo pas mane ant rankų, rėkdavo, nors jai buvo tik metukai, bet jau toks vaikas suprato. O dabar aš abejoju ar jiems bus tiek streso, abu jau dideli. Patys supranta, kad leliukui reikės daugiau dėmesio. Tad nemanau, kad bus kažkokių didelių dramų, tokio amžiaus vaikai, jau puikiai mąsto, viską supranta.
- Koks šis Jūsų nėštumas, lyginant su praėjusiais?
Su kiekvienu nėštumu man vis sunkiau ir sunkiau, nes jaučiuosi dabar, kaip ,,dramblys‘‘. Nors savaičių dar nėra daug, bet pilvas labai didelis, svoris auga itin greitai. Jau šeštą valandą vakaro aš vos judu. Atrodo, kad būčiau nubėgusi maratoną. Su šiuo nėštumu ir jėgų daug mažiau. Tikrai su šiuo sunkiau nei su pirmuoju. Pirmuosius mėnesius buvo itin silpna.
- Beje, ką veikiate šiuo metu? Juk gyvenimo tempas dėl nėštumo ir karantino tikriausiai kiek sulėtėjo, tiesa?
Na, pas mane gyvenimo tempas visai nesulėtėjo, su mergaite kartu ruošiame pamokas, dirbu prie savo internetinės parduotuvės. Taip pat aktyviai kuriu turinį socialiniuose tinkluose,.dalinu patarimus apie plaukų priežiūrą, kaip juos išlaikyti gražius ir sveikus, vykdau internetinės parduotuvės užsakymus, reklamas.Tai tikrai atima labai daug laiko. Tad darbo krūvis daug didesnis nei buvo prieš karantiną.
- Ar auginant pametinukus dar lieka laiko sau, pomėgiams?
Auginti pametinukus tikrai yra sunku, neneigsiu. Net nežinau ar sunkiau būtų dvynius auginti ar pametinukus visgi... Kai šalia nėra artimųjų ir jokios pagalbos iš šono tikrai nelengva. Nors esu ramaus būdo ir mane itin sudėtinga išvesti iš kantrybės, bet auginant pametinukus supratau, kad nesu jau tokia kantri.
- Kaip būnant mama ,,nepamesti'' savęs?
Tikrai būna visko, esu praėjusi ir depresijos kelią, nieko nenorėjau. Apie tai dalinausi ir savo ,,Instagram‘‘ paskyroje. Kai pastoviai neišsimiegodavau, vaikai verkdavo paeiliui, nebežinojau nei kurį pirmą raminti, nei ką daryti. Pykau ant visko ir visų. Ir kai po bemiegės nakties iš aplinkinių sulaukdavau komentaro – kaip tu gerai atrodai, kokia liekna esi, imdavo dar didesnis pyktis. Tai buvo itin sunkus mano gyvenimo etapas, vienoje rankoje vienas vaikas, kitoje kitas ir net pavalgyti ne visada būdavo kada. Pirmi metai išties buvo sunkūs, vėliau kai vaikai paaugo, tai vėl sugrįžau į sportą, pradėjau labiau save prisižiūrėti. Norėjosi būti ne tik namų šeimininke, bet ir gražia mama savo vaikams, gražia moterimi savo vyrui.
- Palinkėjimas skaitytojams
Nepamirškite savęs, taip vaikai yra patys didžiausi stebuklai, kurie galėjo mums nutikti, bet reikia pagalvoti ir apie save, ir apie vyrą. Nepamirškite ir praleisti su savo vaikais kokybiško laiko, geriau skirkite tam valandą per dieną, nei kelias, per kurias vaikas tik naudosis planšete.
