Dar nors vieną mėnesį...

Norėčiau ir aš pasidalinti savo maitinimo istorija. Sūnų maitinau iki 6 mėnesių, tik tiek norėjo jis. Gimus dukrytei, pirmąją dieną susidūriau su sunkumu. Mažylė neėmė krūties, bandžiau ir vienaip, ir kitaip, deja, rezultatas nulinis.

Po keturių valandų pavyko savo dukrytei įsiūlyti krūtį. Atrodė, kad viskas susitvarkė: mažylė valgo, pienuko yra...

Grįžome į namus, pagyvenome porą savaičių ir vėl „staigmena“ – nėra pienuko. Namuose viena, vakaras – nei parduotuvės, nei vaistinės nebedirba, mišinuko nupirkt negaliu. Verkiame abi, mano mergytė dėl to, kad alkana, aš, jog vaikas verkia. Taip prasikankinome visą naktį. Mažoji tiesiog buvo prilipus prie krūties, o aš galvojau, kad gal nors ir po lašelį pasimaitins.

{pic:1}

Sulaukėm ryto, grįžo tėtis, nusipirkome mišinuko... Paskambino mama, nekalbėjau, tik verkiau, kad nebeturiu pienelio. Mama galėjo tik patarti nesinervinti ir taip nesijaudinti. Paklausiau... Visą dieną skyriau poilsiu, kai reikėdavo maitinti atsikeldavau, o visą kitą laiką miegojau.

Su vaikais buvo tėtis. Ačiū jam už tai. Ir vakare stebuklas – pienukas atsirado – reikėjo tik gero poilsio.

Kai sulaukėm seselės, ji patarė, kad jei pajusiu, jog pienelio pradeda trūkti, pasidaryti arbatos iš uogienės. Taip ir dariau.

{pic:2}

Praėjo pirmas mėnuo, mintyse sau kartojau, kad tik galėčiau maitinti dar nors vieną mėnesiuką. Taip įtikinėjau save iki tol, kol dukrytei sukako pusę metukų. Dabar mums jau greit 10 mėnesiukų ir vis dar sėkmingai skanaujame pienuko.

Įtikinėt savęs nebereikia, pienelio yra, mažutė laiminga, o aš laiminga dėl jos.

Mama Jolanta (jolantux)