Gavome mamos Mildos laišką, kuriame ji nori padiskutuoti ir prašo jūsų įžvalgų bei patarimo. Padėkime jai :)
"Mano dukrytei jau pusę metų. Spėkite, kiek kartų buvau ją ilgesniam laikui palikusi su tėveliu ar močiute? Nė karto. Bėda tame, kad savo vaiką tiesiog savinuosi ir nenoriu, kad ji būtų su kažkuo kitu. Man atrodo, kad tik aš geriausiai ja pasirūpinsiu, kad tik aš vienintelė ją suprantu. Čia mano vaikas ir nenoriu jo nė minutei vieno palikti. Žinau, kad tai yra nenormalu, tiesiog negaliu per save "perlipti".
Koks vargas būna, kai reikia, kad ir iki parduotuvės nueiti. Nors ji yra šalia namų, bet į ją bėgu beveik bėgte. Galvoje sukasi mintys, ar mano mažoji dabar neverkia, ar nepasprings, kol manęs nebus. Gal tėtukas netinkamai ja pasirūpins.
Mažyle rūpinuosi viena: pati ją maudau, rengiu, keičiu sauskelnes, žaidžiu. Iš pradžių draugas dar klausė, ar nereikia pagalbos, bet dabar net nebeklausia. Žino, kad vis tiek nelabai, ką leisiu daryti.
Kodėl taip yra? Anksčiau tokia nepatikli ir atsargi nebuvau, o dabar viską darau tik dėl vaiko. Gyvenu tik dėl jos. Gal, sakau, tas ryšys toks stiprus, kad pati maitinu? Artėja metas, kai galbūt teks ją ir ilgesniam laikui ir pas močiutes ir tėveliui palikti, bet nežinau, kaip tai reiks padaryti.
Gal jums irgi taip buvo? Patarkite.
