Du mažyliai namuose: Kalėdinė šventė

Praeita savaitė tiesiog pralėkė. Pradžioje vis galvojau, kokį kostiumą paruošti Igno būrelio Kalėdinei šventei, paskui buvo suplanuota Kalėdinė šeimos fotosesija namie, kuriai irgi reikėjo pasiruošti. Bet apie viską nuo pradžių.

Jau minėjau ankstesniame įraše, kad Ignas bus zuikis. Apsirengti buvo galima lietuviškais žvėrimis arba tautine, baltiška tematika. Kadangi nei tautinių, nei lininių rūbų neturėjau, aprengti zuikučiu man buvo paprasčiau. Sudėtingiausias momentas buvo ausys, nes Ignas nenorėjo jų net matuotis.  Galvojau dar nupiešti ant veido ūsus ir nosytę su antakių pieštuku,  kad jei jau nesidės ausų, tai bent ant veido matysis, kad zuikis. Šventės dieną, kai jau reikėjo beveik išeidinėti pro duris, pradėjau tuos ūsus piešti. Ignas, aišku, prabraukė ranka veidą ir viskas juodai išsimozojo. Vos atploviau su muilu :), bet į šventę nevėlavom. Na, o kai atėjo metas ausims, kaip labai bloga mama, užkišau vaiką  guminukais. Kol juos valgė, uždėjau ausis, o susikoncentravęs į saldainius, pamiršo, kad jos ant galvos. Pati šventė  man patiko, nes buvo atsisukta į senąsias tradicijas, rodoma, kaip kepama duona, laukėme pasirodant elnio devynragio. Beeeet, Ignas nebūtų Ignas, jei pirmas 15 min nebūtų  praverkęs be priežasties (tiesiog taip sureagavo į pasikeitusią aplinką) . Tik labai jau nesmagu, kai tokiu momentu visi sužiūra. Bet paskui viskas ėjosi gerai, jau ir šoko, ir po salę vaikščiojo ir duona su medum vaišinosi. Kadangi Ignas būrelį lanko su tėčiu, man sudalyvauti šioje šventėje labai norėjosi, kad galėčiau bent tiek pamatyti, ką gi jie ten veikia. Gytis, tuo tarpu, visą šventę pramiegojo vežimėlyje ir atsibudo tik tada, kai atėjo laikas su Kalėdų seniu nusifotografuoti, kaip gi tokį įvykį pražiopsosi :).

Sekančią dieną laukėme į namus atvyksiančios fotografės, nes  buvome jau seniai suplanavę Kalėdinę fotosesiją. Mūsų tėtis labai mėgsta fotografuoti ir jam tai neblogai sekasi, bet norėjos atsipalaiduoti ir palikti šitą darbą kitiems. O darbas tikrai nelengvas....Jei mes su vyru galime reikiamu momentu pakelti  galvą, šypsotis ar dar kažką padaryti, tai  vaikui to nenurodysi, o kai vaikai yra du - dar sunkiau :). Gytis mėgsta tik vieną nešiojimo pozą - priekiu į pasaulį, kitaip jo labai nepalaikysi, nes pradeda verkti. O ir šiaip, kol nesėdi, neropoja, sunku jį išlaikyti. Kol fotografė nusitaiko, jau jis galvą nulenkia ar rankomis  veiduką užsidengia.  Paskui pavargo ir išvis užmigo. Ignas, nors ir žaidimo principu, bet kaip tyčia, atsisakė pademonstruoti mėgstamus užsiėmimus, žaidimus. Jau pergyvenu, nes įtariu, kad nuotraukų, kad rimtuolis Ignas šypsotųsi, kažin ar bus bent kelios. Mes su vyru irgi ne prasti, kai reikėjo kelias minutes žiūrėti viens kitam į akis, kol fotografė užfiksuos idilišką šeimos akimirką, juokėmės, nes seniai tiek viens į kitą bežiūrėjome :) vis per  tą buitišką kasdienę rutiną. Gal kartais tikrai sveika pasidaryti sau tokią dovaną, pabūti visiems kartu ir atminčiai pasifotografuoti :).

Na, o pabaigai, matyt, būrelio šventėje, gausiame būryje vaikų, pasigavome kažkokią bacilą. Ignas jau dvi dienos su aukšta temperatūra ir kosti, o per visus apsikabinimus su mama, dabar jau ir aš pati  skaudančia gerkle ir  galva. Tik tėtis ir Gytis dar laikosi. Tikiuosi, kad spėsime Kūčioms pasveikti :)