Džiugė. Knyga apie kasdienybę, pilną stebūklų.

Šiandien norėčiau pasidalinti įspūdžiais apie ką tik perskaitytą nuostabią prancūzų rašytojo ir filosofo Christiano Bobino knygą "Džiugė".
Pirmiausia, labai noriu padėkoti už šią puikią dovaną Mamyčių klubui. Jei dar nežinote, mamyčių klubas - tai puslapis mamytėms ir tėveliams, kur visada rasite daug naudingos informacijos ir smagių konkursų.
Šiaip, niekada anksčiau dar nerašiau apžvalgų apie knygas, nemanau, kad esu ekspertė. Bet ši knyga sužavėjo, todėl labai noriu pasidalinti ir su jumis.
Apie ką ši knyga? Ji apie daug ką. Tai knyga pirmiausia apie gyvenimo džiaugsmą ir sugebėjimą matyti grožį ir prasmę net mažiausiose smulkmenose. Tai knyga apie gyvenimą ir mirtį, apie džiaugsmą būti čia ir dabar. Knyga apie tai, kaip išlikti nors šiek tiek vaiku šiame beprotiškai skubančiame pasaulyje. Be nuostabios istorijos, jūsų laukia ir kaip visada šiltos ir švelnios Sigutės Ach iliustracjos.

Knyga skirta vaikams nuo 14 metų. Bet ji tinka ne tik vaikams. Suaugę ten irgi atras daug gerų dalykų. Mes kasdien skubame, turime tikslų, planų, norim uždirbti pinigų, tilpti į kažkokius visuomenės standartus. Taip lėkdami mes pamirštame tiesiog gyventi. Todėl tai puiki knyga, kuri leis padaryti pertrauką ir susimąstyti.  Aš manau, kad kartais mums visiems reikia sustoti ir nors akimirką nedaryti nieko dėl kažkokio tikslo, o tiesiog būti. Grožėtis gėlėmis pievose, drugeliu, nutūpusiu ant žiedo, žydinčiomis alyvomis už lango, džiaugtis ne tik saule, bet ir lietumi, pirmu sniegu. Ne pragmatiškai galvojant, jog lietus reikalingas derliui; neburbant, kad pirmas sniegas trukdys vairuoti ar reikės naujų žieminių batų. O tiesiog džiaugtis - gal kiek naiviai, vaikiškai. Taip, kaip moka džiaugtis tik vaikai.
Suaugusiu būti labai sunku, todėl labai gera sugrįžti į vaikystę ir nors trumpam pamatyti dalykus vaikų akimis.

Džiaugtis paprastais stebuklais jus išmokys Albenas - pagrindinis knygos veikėjas. Berniukas svajotojas, nuoširdus ir tikras. Jo atitrūkimas nuo "realaus" pasaulio aplinkiniams kelia nerimą. Juk reikia gyventi, skubėti, kažkuo užsiimti. Bet net būnant kitokiu ir išlaikant savyje mažą vaiką, galima rasti savo vietą beprotiškai skubančiame pasaulyje. Ir, turbūt, taip daug lengviau likti laimingu nepaisant nieko.

Linkiu gero ir prasmingo skaitymo!