Erika: tada nesuvokiau, koks svarbus vaikučiui yra mamos pienelis

Sveikos mamytės, noriu papasakoti savąją maitinimo istoriją. Auginu du sūnelius: Kristupą – 5 metukų ir mažylį Mindaugėlį – 3,5 mėn.

Kristupėlį maitinu vos 2 mėnesius (dabar šito labai gailiuosi), matyt, buvau jauna ir kvaila, tada man buvo vos 22 metai. Turbūt nelabai suvokiau, koks gyvybiškai svarbus vaikučiui yra mamos pienelis. Bet buvo kaip buvo..

Pamenu, labai susinervinau ir...pienukas prapuolė. Jei taip nutiktų dabar, aš ir toliau bandyčiau maitinti savąjį mažylį ir tikiu, kad pienukas vėl atsirastų. Bet tada, kaip pamenu, supanikavau ir bėgau pirkti mišinuko. Štai taip manais Kristupas ir užaugo mažai mamytės pienuko ragavęs.

{smallpic:1}

Dabar į visą šitą procesą žiūriu visai kitaip. Tai netgi ne procesas, o kasdienybė, rutina. Tas pats kaip valgyti, miegoti...Žinau, kad mažiukui manęs reikia, kartais net negaliu ilgam ištrūkti iš namų...Bet man tai nė kiek netrukdo!

Aš džiaugiuosi, nes žinau, kad savo mažyliui esu dabar pati svarbiausia! Manęs neatstos nei tėtis, nei mylima ir mylinti močiutė. Nors tiesą sakant, dar gimdymo namuose buvau šiek tiek sunerimusi.

Mano mažiukas gimęs buvo toks mieguistas, jog net neėmė krūties. Pirmą kartą paragavo mano pienuko tik grįžus į palatą ir tai su akušerės pagalba. Bet ačiū Dievui, po to viskas klostėsi puikiai, tai tęsiasi ir iki šiol.

{smallpic:2}

Mano mažiukas auga sveikas, didelis ir linksmutis berniukas. Ir svarbiausia – labai ramus, turbūt tai persiduoda jam nuo manęs! Esu nusiteikusi mažąjį maitinti kuo ilgiau, pradžiai užsibrėžiau sau tikslą – bent jau iki pusmečio, po to esu tikra, kad pratęsiu savo pasiryžimą.

{smallpic:3}

Sėkmės ir kantrybės visoms mamytėms!

(Rqlyte) Erika