Šios dienos laimė kiek keista ir netikėta. Jau kurį laiką dukrytė nekenčia maisto, susigundo nebent kokiu saldumynu. Valgymo metu vyksta "kovos" tarp manęs ir jos. Ko tik nebesugalvoju, kad į mažylės burną patektų nors vienas kitas gabalėlis maisto: ir šakutę gražią nupirkau, ir visokias įdomybės rodau valgymo metu, ir pačiai leidžiu knaisiotis maiste...Žodžiu, viskas atrodo gan beviltiškai.
Šiandien, pjausčiau lašinius padažui. Mažoji, kaip visada - šalia. Joks maisto gaminimo procesas be jos priežiūros nevyksta. Vos tik nusisukau nuo stalo, žiūriu ir savo akimis netikiu - Augustė kabina rankomis pjaustytų lašinių gabalėlius ir grūdasi į burną. Pamaniau - išspjaus...Bet ne, kur tau - sučiaumojo, ir vėl siekia, ir vėl dedasi į burną...Apėmė euforija. Vaikas - valgo. Tegu ir lašinius...Matyt, labai jau jų reikia organizmui. Neištvėriau - puoliau pati ragauti tų lašinių. Sakau, gal kokie saldūs?....Lašiniai, kaip lašiniai...Pasidarė taip juokinga pačiai iš savęs, kad kvatojausi, o su manimi - ir Augustė.
Laimė - glūdi mumyse, tačiau niekada nežinai, kas ją iškelia į paviršių...Šįkart buvo lašiniai!
👍
Kokia foto faina 😀 Tokia miela šypsenėlė 😀