Dukrytei gimus, mūsų vilkšuniui buvo jau 4 metai. Labai nerimavau, kad šuo gali nepriimti vaiko, įtariai į jį žiūrėti, rodyti agresiją ar pan. (man pačiai vaikystėje vokiečių aviganis apkandžiojo veidą). Bet namo baimės nepasitvirtino - sulig kiekviena diena šuns ir vaiko draugystė vis stiprėja ir stiprėja. Štai ir šiandien, išėjus pasivaikščioti į lauką, stebėjau, kaip jie abu elgiasi. Negalėjau atsidžiaugti, kokia šilta, subtili jų draugystė.
Iš pradžių ir aš labai saugojau vaiką nuo šuns, nes bijojau, kad šuo gali kaip nors nuskriausti vaiką. Bet kuo toliau, tuo labiau mačiau, kad šuo nerodo nė mažiausios agresijos, visada labai džiaugiasi, kai tik pamato vaiką. Blogiausia ką daro - lyžteli vaiko veidą.
Labai gražios akimirkos 😀
Bet aš pati neturiu šuns, tai man truputėlį baugokai atrodo kai šuniuko snukelis sulig vaikučio veideliu.. 😀