Gabrielės Kalėdos darželyje

Mūsų mažoji snaigė.

Pirmasis Kalėdinis žiburėlis. Pirmasis vaidinimas. Pirmoji patirtis. Pirmoji pažintis su Kalėdu Seneliu. Pirmas kartas jai ir pirmas kartas mums. Kiek buvo ašarų mamos veide...Ech..Tas nepakartojamas jausmas, kai stebi savo vaiką, ir emocijos lipa per viršų, ašaros pačios pradeda riedėti, nes graudiniesi dėl visko: kad puikiai sušoko, kad žodžių nepamirš0 ( o kaip bus, jei pamirš), kad gavo pirmą dovaną, kad atrodo, kaip mažas angelėlis.

Anksčiau negalėjau suprasti ir ko čia dabar verkti, jei tavo vaikas vaidinas, juk smagu, gražu, miela. Kokios dabar čia ašaros? O ne. Klydau. Natūrali būsena, kai didžiuojiesi vaiku tiek, kad nebetelpi savam kailyje.

Tai ypatinga diena mūsų gyvenime. Tai ypatinga diena mūsų šeimos istorijoje. Tai pati gražiausia šventė, kokią tik galėjau įsivaizduoti.

Auklėtojos įdėjo tiek pastangų, tiek kantrybės, kad visas vaidinimas, visas pasirodymas vyko aukščiausiam lygyje.

Gražu prisiminti ir nuostabiausia, kad visa tai galės vaikas pamatyti jau užsaugęs :)