Gabrielės rugsėjo 3oji

Štai ir iškeliavo mūsų mažoji dama į darželį. Ėjo kaip į šventę, nors ir bandė graudintis. Pirmoji diena praėjo labai sklandžiai, liko ir pietų miegelio, ir grįžo puikios nuotaikos.

Antrą dieną jau turėjome vargo. Verkė įsikabinus tėčiui į kojas, nenorėjo eiti į grupę. Kadangi šiuo metu pas vyriausią sūnų mokykloje dar nėra prailgintos grupės, tad Gabrielę pasiėme prieš pietų miegą. Atvykęs tėtis rado mūsų damą verkiančią ne savu balsu. Nepavyko nei auklėtojai jos nuraminti, nei pačiai nurimti. Po tokių krokodilų ašarų sekė monologas, kaip ji daugiau į darželį nekeliaus. 

Aišku trečiadienį ji ir vėl buvo nuvežta. Bet nuvykusi jos pasiimti radau gražiai žaidžiančią su vaikais, be ašarų ar kitų isterijų. Adaptuojasi. 

Labai pasisekė su naująja auklėtoja. Ji empatiška, draugiška, pastabi ir atsižvelgianti į vaiką individualiai. Mane nudžiugino, kad mūsų mažylė drauge su priešmokyklinukais darė užduotėles, ir mūsų naminiai mokslai nenuėjo veltui. Ji atpažįsta raideles ir labai tvarkingai jas rašo. 

Ketvirtadienį jau ašarų nebuvo, ėjo kuo puikiausiai ir su didžiuliu noru.

Na, o šiandien, jau namie. Sloguojam, kostim. Nieko ypatingo, bet nusprendėm patausoti sveikatą. Viliuosi per savaitgalį šią ligoniukę išgydyti.

Tokie mūsų pirmieji įspūdžiai.