Laiminga be galo, be krašto. Šįmet per tuos rūpesčius rūpestėlius pamiršau pasirūpinti sena tradicija - šienu ant stalo.
Vaikas jau didelis, tai bandome kai kurias senas tradicijas puoselėti, bei susikurti naujas.
Tad šiendien laukutyje užkliuvo pakankamai ilga žolytė. Neturėjau peilio, bet tiko ir su rankytėmis prirauti, šaknytės nesirovė, matyt žiemos sezonas daro savo.
Štai aš jau turėsiu KVEPIANČIO šienuko, šienukas kvepės vaikyste, seneliais...
