Gyvenimas vien džiaugsmas :))

Šypsotis priverčia daugybė dalykų. Kartais šypsaus gavusi geeeros kritikos (tai labai nuostabus dalykas, nes suvoki, kad sukritikuoti(ne kaip nor įžeisti) gali tik žmogus kuriam tu rūpi, dar šypsaus, kad gyvenimas, yra gražus, o labiausiai dėl to kad jis man tiesiog por akis lekia, o aš visiškai nemoku gyventi (kas tokiu atveju ir belieka jeigu ne kvailai šypsotis?), šypsaus dėl savo kvailo sugebėjimo užkirsti kelius nuostabiems potyriams, pažintims ir etc, dėl to, kad perdaug stengdamasi, kad viskas būtų ok sugebu sutabdyti net tai kas turėtų būti savieiga. šiuo atveju šypsena būna ironiška, kandi, bet tikra, nes kaip parašyta vienoj knygoj "žmogus turi juoktis iš to, kas jį skaudina-antraip jis praras pusiausvyrą ir pasaulis jį pavers bepročiu" (va dabar irgi šypsaus, nes dėl šitos frazės atsitempiau prie pc knygą, kurioj ją aptikau :) ).
čia buvo egoistiškoji dalykų, kurie verčia šypsotis dalis :).
Šypsotis verčia žmonės, kurie sugeba gražiai gyventi nesivaikydami nūdienų standartų, neistengdami būtį kuo nors išskirtiniai ir nebijantys būti vidutinybėmis. Kandžią šypseną kelia žmonės kurie deklaruoja savo "negyvenimą" pagal šablonus, nors jų gyvenimas jau seniausiai toks yra(iš tiesų tai kelia ne tik šypseną bet ir pyktį, ns tokie dažniausiai mano esą geresni už kitus).. Dar labai džiugina toks reiškinys kaip vaikiškas naivumas, kuris aptinkamas ne vien vaiko galvoje.
Taip pat (nebežinau kuri dalis) šypsaus dėl to, kad suvokiu jog per daug noriu gyvenimo ir per mažai gyvenu, kaip kazkur mestelėjo citatą pats blogo autorius „lengviausia būti vidutinybe. Visi tie kurie bando išsiskirti, sukurti ar būti šiek tiek kitokiais – tampa kitu akyse nesveikais“, kitokia būt nebijau, bet nemoku būt ir "tokia" :)
nusišypsoti verčia saulėydžiai, rudenys vasaros bei pan. nuo nuotaikos priklausantys veiksniai ir šeip daug kas apie ką norėjau čia paršyti, bet jau užmiršau :)> dar verčia šypsotis supratimas jog vis dar yra žmonių kurie moka klysti, kad yra tokių žmonių kaip straipnio(ar ko čia tokio) autorius, kurie myli gyvenimą ir skuba gyvent, o sarbiausia savęs ieško gyvenime…Ir taip pat viskas džiuginą tuo pačiu ir širdelę,ypač mūsų kūdikėlio juokas,žvilgsniukas...Svajojame ir įsivaizduojame kaip bus gražu,kai jis pradės vaikščioti,-galbūt bėgs nuo mūsų,o mes jį vysimės...Svajojame ir būtent siela dainuoja. :)