Vakar Rokas manęs vakare vonioje pasiteiravo: Mama, o ant tavęs tėtis su mama irgi pyko? Na, aš nemeluodama atsakiau - taip. O jis man - tai tu už tai išmokai su tėčiu ant manęs pykti, o aš jau mokėsiu pykti, kai turėsiu savo vaikų. Žinokit mane tikrai privertė susimąstyti. Kad vaikams gali pasakoti, ką nori, auklėti, kaip nori, bet viską jie perima pagal mūsų pavyzdį ir šeimos modelį, ir supratimą, kaip auklėti, kaip pykti, kaip spręsti konfliktus. Baisu, kokia atsakomybė visgi būti tėvais, niekada negali atsipalaiduoti, nes vaikai greitai daro išvadas ir yra viskam labai imlūs, kaip sausos kempinės. Aš tikrai pasižadu sau, kad jau viskas, daugiau tikrai nešauksiu, nerėksiu, aiškinsiu gražiai. Bet viskas taip ir baigiasi iki kito karto. Matyt viskas jau užkoduota, kaip supratau pagal Roką mažiausiai dviems kartoms...
P. S. Foto iš interneto platybių.
Aha, gerai suveikia tokios pamokėlės...
Na tikrai, kartais atrodo, kad ne mes vaikus auklėjame, bet jie - mus. Tokios didelės ir svarbios pamokos iš mažųjų, kad ojojoi...🤔