Išėjau...kurti savo svajonių sodybos

Tapusi mama supratau, kad labiausiai trūksta laiko ne pasigražinimui, filmo pažiūrėjimui ar pasisėdėjimui su draugėmis, bet pabuvimo vienumoje, tik su savo mintimis, paprasčiausiam pasvajojimui. Kai mažas vaikiukas sukasi aplink, galimas svajų tik „kibirkščiavimas‘ – čia tik įsiplieskė, čia jau vėl užgeso. Taip ir susimaišo svajos su kasdienybės košėmis, sauskelnėmis ir visais kitais rutinos trupiniais. MK pasiūlius galimybę pabūti vieną valandą pačiai su savimi, negalėjau atsispirti šiai pagundai, lyg kas būtų bakstelėjęs į minkštą vietą. Mažylei užmigus pietų miegelio, ne dulkių išėjau valyti, bet pravėriau savo svajonių vartus. Esu „kvaištelėjusi“ dėl augalų ir apskritai to, kas yra natūralu, gamtiška. Žurnalo „Sodo spalvos“ paskelbtas konkursas apie svajonių sodybą, paskutiniu metu mano mintis kreipia tik tuo takeliu. Niekaip negaliu pamiršti patirties, kuri man leido suprasti, kodėl reikia savo svajones užrašyti. Kartą viename seminare gavome užduotį – užrašyti savo svajones penkerių metų laikotarpiui. Na ką gi – užrašiau, pasidėjau sąsiuvinį į stalčių ir užmiršau. Po penkerių ar daugiau metų netyčia atsiverčiu sąsiuvinį ir perskaitau tai, ką buvau užrašiusi. Neįtikėtina! Viskas išsipildė! Mano užrašytosios svajonės buvo realios, rimtos, žinoma, susijusios su mano gyvenimo tikslais. Tada aiškiai supratau, kad svajonių išdėstymas ant lapo – yra tarsi žemėlapis, kuriame nurodai vietas, kur yra tavo lobis. Kai turi „žemėlapį“, kažkas tave stebuklingu būdu veda į priekį. Visos kliūtys nugalimos, tik niekada nereikia įžeisti savo svajonės, pagalvojant, kad tai nebepasiekiama, nerealu.

            Taigi, per paskirtą valandėlę sau, taip ir „išėjau“ - kurti savo svajonių sodybos. Gimė šioks toks mano minčių „ryšulėlis“. Tik suguldžiusi jas popieriaus lape supratau, kokia svarbi tyla, kad išgirstum save, kad peržengus materialų kasdienybės slenkstį, eitum ten, kur norisi eiti. Užvertus sąsiuvinį, jaučiausi pailsėjusi taip, lyg būčiau pabuvojus gerame renginyje, prisivalgius skaniausių ledų, gavusi gražiausių gėlių. Nusišypsojau sau...O jei išsipildys...Noriu, tikrai to noriu!

Mielos mamytės, pabandykite kada nors taip „išeiti“ į savo svajonių „pievą“. Man tai – pieva, o gal kažkam – mėnulis. Tam tereikia tylos, vienumos ir ... svajonės!

O čia – mažytė ištrauka iš mano šiandieninio „pasivaikščiojimo“. Šiek tiek nedrąsiai, bet leisiu jums akies krašteliu žvilgtelti ten, kur šiandien buvau.

„Sodybos širdis – sodas. Jame būtų visi vaismedžiai ir vaiskrūmiai, apie kurių vaisius ar uogas pagalvojus, seilės nesilaiko burnoje. Tręšnės, kriaušės, slyvos, obuoliai, persikai, šilaguogės, vynuogės, braškės...Daržo puošmena būtų išverstpilviai moliūgai, tvorelėmis išsirangę violetinės vijoklinės pupelės, įvairiaspalvės salotų puokštelės... Sodo priekyje, gale, viduryje ir iš visų pusių – gėlės. Daug gėlių. Spalvotų, kvepiančių ir bekvapių, spygliuotų ir bespyglių, pilnavidurių, vijoklinių, kiliminių...Jos derėtų tarpusavyje, papildytų viena kitą ir svečias, praeidamas pagalvotų „tobula, tiesiog tobula“. Viduryje sodo – tvenkinys, o šalia – pavėsinė, kad karštą dieną pasislėptum nuo kaitros, o lietui lyjant galėtum žiūrėti į lašus, taškančius tvenkinį. Pavėsinė – su lengvomis užuolaidomis, tokiomis, kad vėjas dažnai jas paglostyti norėtų. Vienoje sodo dalyje būtų supynės, laipynės, nameliai, kalneliai vaikams, kad jų juokas ir krykštavimai būtų girdėti tolimiausiuose sodybos kampeliuose. Žaidimų aikštelės viduryje – fontanas. Tebūnie tai tarsi simbolis vaikiško džiaugsmo ir šėlsmo – mažų lašelių šokis „aukštyn“ –„žemyn“. Netoliese, už dailios tvorelės – naminiai paukščiai, triušiai, arkliukai, ožkytės...Antys, triušiai, net ir vabzdžiai turėtų mažyčius nuostabius medinius namelius. Visame sode – dailūs suoleliai, hobitų ir elfų statulėlės su apšvietimu, kad saulei nusileidus, sodas virstų pasaka, įtraukiančia, vedančia takeliais vis tolyn ir gilyn.“

Paveikslėlis - iš interneto platybių.