Kas tai yra įsimintiniausias metų įvykis?...Be jokios abejonės, tai yra tai, kas daugiausiai sukelia emocijų. Ir ne vienam nariui, bet visai šeimai. Taigi, 2016 m: Augustė pirmą kartą savo gyvenime keliavo traukiniu. Patirtos emocijos mažąją greitai prilenkė prie sėdynės...O juokingiausia, kai prieš lipant iš traukinio man bebandant pakelti didžiulį mūsų kelioninį krepšį, dukrytė mostelėjo ranka link vieno dėdės, sėdėjusio netoli mūsų ir pasakė: "mama, nekelk sunkios tašės, tau dėdė padės"...Gerai, kad dėdė to negirdėjo (o gal apsimetė, kad negirdėjo...cha cha cha)...
Pūsdama savo 3-iojo gimtadienio torto žvakutes Augustė suvokė, kad jų būna ir tokių, kurių visiškai užpūsti neįmanoma...Suaugusiems svečiams buvo gardaus juoko, o Augustei - suvokimas, kad gyvenime ne viskas taip paprasta kaip atrodo (iki šiol ji pamačiusi bet kokią degančią žvakę ją užpučia, tarsi pasitikrindama, kad tai padaryti įmanoma :-)).
Įstabi akimirka, kai trimetis žmogus savo jausmus draugui jau moka ir išdrįsta išreikšti šiltu apsikabinimu.
Bet iš tiesų visos šios akimirkos nublanko prieš įvykį, nutikusį mūsų šeimoje visai prieš Kalėdas. Vienos moteriškės, auginančios porą kačių, dar rudenį paprašėme palikti mums kačiuką - mano tėvams, į kaimą pelėms gaudyti. Kadangi per Kalėdas ketinome važiuoti pas tėvus, nuvažiavome pas moteriškę pasiimti kačiuką iš vakaro. Prie manęs atsirideno pūkų kamuoliukas...Tas kamuoliukas sukėlė mums visiems tiek emocijų, kiek visi įsimintiniausi mūsų metų įvykiai juos kartu sudėjus. Su vyru diskutavome iki 2 val. nakties, apie tai, ką mes darysime...Šitas pūkuotas padaras mus taip užbūrė, jog mes "minkydami" jo kailiuką prižadėjome jam ir sau, kad tai bus tik kambarinis kačiukas, šukuojamas, lepinamas ir liaupsinamas. Interneto platybėse išskaitėme viską apie šią veislę (moteris, dovanojusi mums kačiuką pasakė, kad tai "skudurinė lėlė"angliškai ragdoll, tačiau ne veislinė, mišrūnė).
Pavadinome šį mėlynakį kalėdinį stebuklą Skudurėliu. Išties ant mūsų rankų jis suglebdavo, atsipalaiduodavo, spinduliavo tokia ramybe, šiluma ir dar kažkuo nesuvokiamai geru, kad aš žiūrėdama į savo vyrą, laikantį Skudurėlį rankose, nebežinojau, kuo čia labiau stebėtis - tuo nuostabiu kamuoliuku ar savo vyru...Augustė prisiekė būti geriausia, tobuliausia šiam mažyliui, jei jis pasiliks mūsų namuose visam laikui...Bet mes jau turime katiną Markyzą! Ir jis ne šiaip katinas - o jau su charakteriu ir Skudurėliui tokia draugija nebūtų linksma. Taigi, paieškoję, gan greitai suradome Skudurėliui jaukius namus ir mylinčius šeimininkus. Ši istorija pasibaigė dvigubai linksmiau nei tikėjomės: Skudurėlio sesei ar broliui, tokiam pat mielam ir žaviam taip pat suradome puikius namus.
Mažas mielas Skudurėlis nepaprastai sušildė mūsų Kalėdų šventę, kadangi mūsų dukrytė staiga susirgo ir mes taip ir likome sutikti Kalėdas namie, niekur neišvažiavę...Tačiau mūsų draugija buvo nuostabi: tėtis, mama, vaikas, šuo ir du katinai!
Skudurėlio istorija mums parodė, jog niekada negali žinoti koks netikėtas džiaugsmas kurią nors metų dieną gali tave ištikti...Mes visi esame labai laimingi, kad Skudurėlis Naujus metus sutiko ne lauke, lynojant lietui ir pučiant vėjui, bet jaukiuose šiltuose namuose, su gausiais pusryčiais, pietumis ir vakariene, murkiantis ant naujų šeimininkų rankų!
Koks katinukas👍👍👍