Prieš savaitę su sūnum Benu (10 m.) lankėmės Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklyje "Dostojevskis vaikams". Ačiū Mamyčių klubui už šią nuostabią dovanėlę.
Prisipažinsiu, šis spektaklis man sukėlė daugybę emocijų. Buvo apie ką pamąstyti. Net sunku viską aprašyti žodžiais, tad ir įspūdžiai pavėluoti.
Tai I dalies spektaklis, trunkantis lygiai valandą. Bet laikas tikrai neprailgsta. Spektaklis pastatytas Dostojevskio romanų motyvais. Jį sudaro keturi skirtingi epizodai. Iškart noriu pasakyti, kad spektaklyje geriau apsilankyti su mokyklinio amžiaus vaikais. Nors salėje buvo ir mažesnių, ir net pačių mažiausiųjų, kurie šviesai užgesus ir suskambus tikrai nelabai linksmai, netgi sakyčiau dostojevskiškai muzikai, graudžiai verkė.
Stebėdama sukurtas spektaklio scenas mąsčiau: vaikams reikia gerokai pasukti galvą, kad galėtų suvokti, į kokius personažus aktoriai įsikūniję. Šalia sėdėjusi mama vis aiškino mažam sūneliui, kokį personažą aktoriai vaidina ir kas su jais scenoje vyksta.
Spektaklyje vaidina viso labo trys aktoriai: Agnė Šataitė, Tadas Gryn ir Virginija Kuklytė. Žiūrėjau į juos ir žavėjausi, kaip įtaigiai vos keli aktoriai vaidina skirtingus personažus: linksmą, išdykusią mažą mergaitę, susirūpinusią seną motiną, įsimylėjusią paauglę, piktą mokytoją, tėvą - kunigaikštį, mažą našlaitį berniuką, pasiklydusį tarp gyvenimo tiesų jaunuolį ir seną senučiuką.
Žiūrėdamas pirmąjį spektaklio epizodą apie dvi mažas mergaites Benas kartojo: taigi čia visai kaip mūsų sesė, ta mergaitė (kunigaikščio dukra, padūkusi, nenuorama mergaitė - vaid. Agnė Šataitė) yra mūsų sesė Fausta. Ji lygiai tokia pati, ir elgesys jos panašus, ir kojytėm trepsi lygiai taip pat. Negalėjau nesutikti, pritardama linksėjau galva ir šypsojausi atpažindama panašias namuose vykstančias scenas.
Antrasis spektaklio epizodas apie našlaitį berniuką, kurio mama šaltame namo rūsyje ką tik mirė (vėliau sušalęs miršta ir berniukas), tikrai nepaliko abejingų salėje. Bent aš braukiau ašarą ir vos tvardžiausi, kad neprapliupčiau verkti. Man šis epizodas paliko didžiausią įspūdį.
Iš tikrųjų spektaklyje "Dostojevskis vaikams" vyrauja paprastos kasdienės temos: meilė ir neapykanta, atsakomybė už artimą žmogų, atjauta silpnesniam, sergančiajam, ryšys tarp vaikų ir tėvų, savo ambicijų atsisakymas dėl artimo, brangaus žmogaus, orumas, pagarba suaugusiam.
Tai labai gilus ir nuoširdus spektaklis, kuriame kiekvienas žmogus gali įžvelgti savo gyvenimo detalių.
Nuoširdžiai dėkoju spektaklio kūrėjams, o svarbiausia - aktoriams, už atvirumą ir sugebėjimą įsikūnyti į paprastą, nesuvulgarintą žmogų, tą tikrąjį žmogų - tyrą, gerą, nuoširdų ir mylintį.
Ačiū.
Įspūdžiais dalijosi Kristina ir Benas.
