Iššūkiai mamai. „Žaismingi auklėjimo metodai arba mama kengūra maitinimo kėdutėje“

Sunki savaitė. Labai sunki. Serga mano mažylis... Todėl laiko prisėsti ir parašyti surasti ypač nelengva. Tačiau yra apie ką parašyti, tai reik ir parašyt...

Praeitos (o gal tiksliau jau už praeitos) savaitės užduotis „žaismingi auklėjimo būdai“ ypač  tinka prie šio projekto pavadinimo „iššūkiai mamai“. Iki tapdama mama turėjau šiokį tokį stereotipą, kad vaikus įmanoma auklėti gana griežtai ir nuosekliai, gal net autoriteto pagrindu ar kažkaip panašiai. O koks iššūkis mamai auklėti žaismingai! Iš pradžių iššūkis, o įpratus- tiesiog nuolatinis pasilinksminimas. Tačiau pastebėjau, kad tam yra viena labai svarbi sąlyga… Mama turi būti bent jau truputį pamiegojusi ir turinti bent šiek tiek jėgų. Būtų gerai, kad ta sąlyga būtų išlaikoma nuolat, nes kitaip viskas įsisuka į labai prastą užburtą ratą- pavargusi mama-pikta mama- “kaip tyčia” neklausantis vaikas- dar piktesnė mama-nelaimingas vaikas ir dar nelaimingesnė mama. Bet šios užduoties savaitę aš išmokau tą ratą vis dažniau ir dažniau nutraukti! Kaip? Šokinėdama kaip kengūra :).

Pastaruoju metu atsiradusi problema „varė neviltį“. Sūnelis nenorėdavo eiti į vonią, nei plautis rankyčių, nei sauskelnių pasikeisti, nei ant puoduko pasėdėti ir t.t. Aišku daug tų dalykų galima padaryti tiesiog ne vonioje, bet ten patogiausia...mamai... Tai mama vieną, eilinę dieną, eilinės situacijos metu sušuko: „Kengūros šokinėja! Kengūros šokinėja į vonią!” Ir juokingai šokinėdama “nustryksėjo” į vonią, o mažylis paskui! Pavyko! Kokias tris dienas pas mus kengūros gyveno J To užteko, kad “krizė“ praeitų, dabar šios bėdos nebėra, o kai bus- teks ką nors kitą sugalvoti- pavyzdį jau turiu. Gal skrisiu kaip koks erelis, arba šliaušt kaip gyvatė dar galėčiau... :)

Nemažai auklėjimo būdų „ateina“ savaime, per daug negalvojant, o tiesiog susiklosčius vienokiai ar kitokiai situacijai. Kai reikia greit mažylį aprengti padeda klausimai: „Kur spinta? Kur langas? Kur durys? Kur grindys?“ Mažylis baksnoja pirštu „tia, tia, tia“, o mama mikliai jį aprengia. Beje, užduodant klausimus svarbu tempas, tada vaikiukas ypač susikaupia ir net nepajaučia kaip būna aprengtas.

Dantukų valymo „žaidimai“ mūsų namuose nepastovūs, nuolat keisti reikia. Šiuo metu tinka toks: sūnelis valosi pats, ir jam „pabrūžinus“ dantukus, mama, kaip ilgametė, visą sielą pardavusi krepšinio komandos sirgalė šaukia „Valiooo!!!!”. Neretai dar ir plot rankas pakėlus virš galvos tenka. Kai dantų šepetėlis neatlieka savo funkcijos būna tyla. O kai tik dantukai vėl “pabrūžinami” vėl mama džiaugsmingai šaukia “Valiooo!”. Bešokinėjanti iš džiaugsmo ir visa gerkle rėkianti „Valiooo“ mama mano mažyliui patinka ir taip dantukai būna pavalomi savarankiškai, o po to dar ir mamai leidžiama pavalyti.

Kai nosytę su vata noriu išvalyti, tai sakau, kad „kuti kuti nosytei padarysim“ ir kokiu nors įdomiu tonu teiraujuosi kas ten gyvena. Kai valom ausytes- „garsą reguliuojam“, mama tada skleidžia kokį nors keistą, besikeičiančio garsumo ir tembro garsą (šitą būdą tėtukas sugalvojo). Šie žaidimaipadeda išlaikyti mažylį ramų ant vystymo lentos ir sklandžiai atlikti vakarinį „vonios tualetą“.

Žaisliukų tvarkymas kol kas problemų mums nesukelia. Vis dar padeda anksčiau minėta Kindermusic pamokėlėse išmokta dainelė „žaisliukai namo“, knygėles susitvarkom dainuojant „knygutės namo“.

Jeigu reikia eiti valgyti, o sūnelis nenori, ar šiaip pakeisti buvimo vietą dėl kokių nors priežasčių reikia, tai aš nueinu pirma, pvz., į virtuvę, ir tada susidomėjusiu tonu šaukiu: „Oho! Ką aš čia matau! Kas čia?!“. Ir dažniausiai ilgai laukti nereikia, tepu tepu ir mažos kojelės greitai atbėga. Aišku tada jau kažką parodyti privaloma, bet mums kol kas tinka ir šokantis šaukštas, ar į puodą įdėtas kitas puodas.

O juokingiausia, kad aš dabar kiekvieną kartą turiu lipti į mažylio maitinimo kėdutę... Vieną dieną jis atsisakė būti į ją įkeltas ir pats lipti nepanoro, tada mama visaip kaip juokingai „bandė“ keturiomis užlipti ant suoliuko, o nuo jo į maitinimo kėdutę ir tik tada, kai paaiškėjo kad mama tikrai netelpa, mažylis sutiko į ją įlipti (padedamas mamos) ir ramiai pavalgyti. Ir dabar kai reikia sėstis valgyti, man būna atstumiamas suoliukas, tada mane sūnelis stumteli link jo ir rodo, kad lipčiau... Ir kiekvieną kartą turiu įrodyti, kad netelpu... Uch... Ir tai jau tęsiasi apie savaitę su pusę! Kiekvieną kartą tikiuosi, kad gal jau pamirš, dažnai bandau to nesureikšminti ir tik vos vos pabandau ir sakau “netelpu, dabar tu pabandyk”, bet taip netinka ir viską tenka kartoti iš pradžių! Uch... Tikras iššūkis...