Och, smagi pirmoji užduotis. Susipažinome su vyru praktiškai lygiai prieš 14 metų. Taip taip, vakar šventėme pažinties sukaktį. Susipažinome jauni, 18-19 metų, dar pirmakursiai. Mokėmės skirtinguose universitetuose, bet susipažinti sugebėjome per abiejų universiteto "fuksų" krikštynas.
Kaip senai tai buvo... Vyras tuo metu prigalvodavo daug staigmenų, netikėtų kelionių. Teko mums išbandymsd dar tuo ankstyvuoju santykių periodu - 9 mėnesiai atskirai, nes vyras buvo išvykęs į užsienį. Išlaikėm mes šį periodą ir bendravome toliau :)
Susituokėme tik baigę mokslus po 6 metų draugystės. Gal ne itin įprasta, bt iki vetuvių negyvenome kartu, o mėgavomės pasimatymai :) Tad po vetuvių santykiai vėl įgavo naujų spalvų - gyvenimą kartu ir atskirai nuo tėvų :) Čia buvo mūsų taisyklė, nors ir teko šalia darbų ir mokslų prieš vestuves atlaikyti butuko naktinį remontą savo rankomis. Bet kai nori, viską gali!
O štai per pirmąsias vestuvių metines kėliau jau ne šampano, o mineralinio taurę, ne po širdute dar tik pirmąsias savaites spurdėjo nauja gyvybė. Nerealus laikotarpis ir naujas etapas! Laukimas, kai lauki, ruošiesi, myli ir net bijai svajoti... :) Vyro palaikymas per visą laukimą ir gimdymą ir štai mūsų meklės istorijoje naujas veikėjas - sūnus Rokas. Prisipažinsiu, sunku buvo suvokti, kaip dabar savęs dalį, o aišku, pirmais mėnesiais ir visą save, turiu duoti jau ir antram vyrui. Bet vis dar mėgavomės spontaniškomis kelionėmis, pramogomis.
Sūnui suėjus 2 metukams įsisukome abu į darbų, darželio, ligelių maratoną. Dėmesio jau skiri mažiau, laiko turi mažiau, dviese laiko vis mažiau... O žiūriu, kd visas spontaniškas išvykas planuoju jau aš, o ne vyras. Kodėl? Matyt natūraliai pradėjau užsikrauti nemažai darbų ant savo pečių, tad tos romantikos, tiesiog kartais gauti netikėtą pasiūlymą, labai sumažėjo.
Kai sūnui suėjo 5 metukai, supratome, jog pasiruošę šeimą papildyti najju nariu. Tad neilgai trukus, po kiek sunkesnio nėštumo, šeimoje atsirado gyvybinga mergytė Urtė. O taip, vaikai šeimai suteikia naujų spalvų. Žinokite, nauja narė pakeitė šeimos gyvenimo ritmą. Vyras jau ne kartą išsivežė mus netikėtoms pramogoms, bendro laiko su šeima padaugėjo: daugiau stalo žaidimų, daugiau veiksmo visiems ant grindų. Bet man baisiai trūksta laiko dviese su vyru, tiesiog ksrtais net trūksta pabūti apsikabinus dviese, nes bet kada atbėga mažieji, nusitempia vieną ar kitą, miegoti maniškiai rgi eina vėlokai, kartais mes užmiegam tufbūt pirmiau nei vaikai. Tad irnuovrgis daro savo. Vis pagalvoji, kad būtina rasti ne tik laiko sau, bet ir antrai pusei. Su vikais tikrai smagu, bet vis kirba mintis, kad to laiko dviems irgi būtinai reikia, kad ir toliau palaikytumėme rusenančią ugnelę.
Tokia tad mūsų istorija - nuo dviejų jaunų, laisvų sielų iki dviejų vaikučių tėvelių su visais rūpesčiais, darbais, rutina. Kas mus lydi visą tą laiką - pagarba, pasitikėjimas, keletas atskirų pomėgių/hobių ir žinoma meilė, liepsnojanti, rusenanti, patogiai įsitaisiusi. Ją tikrai laiks nuo laiko reikia pakurstyti, pakutenti, pajudinti...
