Išvyka į Lekėčius arba "Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą..."

Su išvyka į Lekėčius nutiko taip kaip   toje patarlėje:” Nėra to blogo, kas neišeitų į gera”.
Po dienos darbų norisi nors trumpam ištrūkti iš namų. O taip pat ir atostogaujančiam mokinukui norisi padaryti šiokią tokią pramogą.
Pasiskaitėme, kad Lekėčiuose yra pažintinis takas. Na ir pamanėme, kad  mums kaip tik to ir  reikia.
Susiruošiame ir išvykstame.
Lekėčiai tai miestelis Šakių rajone, nuo Kauno į vakarus nutolęs 33 kilometrus. Trasos, kuria mes norėjome keliauti,  ilgis 4 kilometrai, ir išsidėsčius ji ratu. Tai atrodo viskas taip paprasta.
Kelio pradžia galima dviejose vietose, viena pačiame miestelyje, kita prie girininkijos pastato. Girininkijos pastate dar ir šioks toks miško muziejus yra. Tik aišku mes ten nuvykome ne darbo metu, tad neteko jo apžiūrėti.

Atvykome prie girininkijos pastato, radome stendą ir atidžiai jį apžiūrėjome, patraukėme gilyn į mišką.
Vaikai pakilios nuotaikos, atidžiai perskaitė pirmąjį stendą apie juodalksnį. Airidui  įsiminė tai, kad juodalksnio žieve per Velykas galima dažyti kiaušinius.

Miškas šviesus, labai smagus pasivaikščioti. Tačiau kuo toliau ėjome tuo neaiškiau darėsi kur eiti. Radome tik vieną rodyklę ir dar vieną stendą, apie pasakojimą, kad einame buvusia geležinkelio trasa.

Įdomu, bet liūdna, kad ženklinimo jokio.Priėjome daug tokių vietų kur keliukai šakojosi, į kurią pusę eiti tekdavo spręsti patiems. paeidavome, grįždavome, rinkdavomės kitą keliuką. Ir galiausiai taip susipainiojome, kad jau norėjome grįžti atgal ( jei būtų pavykę atsekti teisingą kelią). Bet pamiškėje pamatėme sodybą ir ten užsukome paklausti kelio. Mus šiek tiek palydėjo, dabar mūsų tikslas buvo Didysis šaltinis, tad mums ir parodė kelią link jo. Ačiū šauniai mamytei ir dukrytei, kurios gyveno toje sodyboje.
Net nežinom kiek mes tų kilometrų nuėjom, ko gero tikrai 4, bet ne tuos, kuriuos turėjome nueiti. Buvom šiek tiek suirzę, bet kai priėjom tokį gražų šaltinį, nuotaikos pasitaisė. Sakoma, kad visiems naudinga atsigerti Didžiojo šaltinio versmių vandens ir nusiprausti - jauniems, kad veidas skaistus būtų, o seniems visus rūkus nuo akių nuima...Vaikai atsigėrė, pažaidė su vandenėliu, o mes suaugusieji, dar sukurpėm tokį planą, kurio neatskleidėm vaikams, bet žinojom, kad jis jiems patiks.

Buvome visai netoli Pavilkijo, o kitoje Nemuno pusėje Vilkija. Ir būtent šioje vietoje keltu galima persikelti per Nemuną. Keltas kelia ir pėsčiuosius, ir automobilius. Persilėlus galima tęsti kelionę automobiliu.
Atvažiavome kaip tik pačiu laiku, keltas jau buvo pasiruošęs keltis, laukti nereikėjo. Vaikams tai buvo kažkas naujo, dar neišbandyto.

Tad su tokia puikia  kelionės pabaiga ir pati mūsų išvyka neatrodė tokia nevykusi.