IV-oji iššūkių savaitė. Savarankiškumo ugdymas

Prabėgo ketvirtoji iššūkių savaitė. Jau skaičiuoju, kada baigsis projektas, nes kuo toliau, tuo sunkiau rašyti. Labai sunku skirti kelias valandas savo laiko, bet trauktis irgi nenoriu, tad iššūkius priimsiu iki galo.

Ši savaitė skirta vaikų savarankiškumo ugdymui. Apie Beną turbūt pasakoti nereikia. Apsirengia pats, prausiasi, rengiasi, į mokyklą, būrelius eina taip pat savarankiškai. Visada pasitariame dėl vienų ar kitų reikalų, išklausome jo nuomonės ir priimame bendrą teisingą sprendimą.

Su mažiukais kiek kebliau. Yra viena problemėlė, bet apie ją vėliau.

Tiek Kasparo, tiek Faustos ir Beno „aš pats/pati“ atsirado labai anksti. Pamenu, Benas dar nemokėjo kalbėti, kai užsimanė valgyti pats. Aš aišku ne iškart supratau. Įpyliau lėkštę sriubos, jau norėjau kaip visada pamaitinti, o jis ėmė rėkt ir bėgo į koridorių. Grįždavo ir vėl viskas iš naujo. Kadangi kalbėti dar nemokėjo, o aš nesupratau ko jis nori, tai tą kartą ašarų buvo daugybė. Tik po kurio laiko suvokiau, kad Benas sriubą (burokėlių) nori valgyti pats. Pamenu kažką patiesiau ant grindų ir leidau valgyti pačiam. Tad dar neturėdamas dvejų metų Benas valgė savarankiškai.

Kasparas ir Fausta taip pat valgo savarankiškai jau seniai. Apie pamaitinimą net kalbos negali būti. Turbūt bandydama juos pavalgydinti, siaubingai įžeisčiau. Ir jokių ypatingų pastangų šiuo klausimu nedėjau, tiesiog savaime jie ėmė valgyti patys.

Dabar nepasakysiu, kada Fausta ištarė „aš pati“, bet šios frazės nepamiršta iki šiol. Jos norui būti savarankiškai nėra ribų. Daro man arbatą (aišku, vandenį užpilu aš), kavą, deda cukraus, tepasi šokoladinį kremą, nori maišyti sriubą, tešlą, berti prieskonius. Kartais net galva paskausta nuo tų jos norų.

Apie šokoladinį kremą... Kartą, kai pamačiau, jog kremą tepa ne tuo peiliu (nutylėjau) ir dar jį nulaižo (sakydama „mmmmmmmmmm, kaip skanu.....“), vos nenugriuvau... Gerai, kad apalpti nebuvo kada, mat drebančiom rankom telefonu fiksavau kadrą. Džiaugiuos, kad viskas baigėsi laimingai.

Kai pavalgome, vaikai privalo (kartais tenka raginti) lėkštes nusinešti patys. Vieną vakarą pavalgėme, kažkur trumpai nuėjau, girdžiu, kad indai barška. Pasižiūriu, Fausta nuneša lėkštes į virtuvę. Bet deda jas ne ant spintelės, o atgal į stalčius prie švarių indų. Mane toks juokas suėmė! Teko aiškinti, kad nešvarūs indai keliauja į indaplovę.

Ištraukti indus iš indaplovės yra mano ir jos pareiga. Berniukai nerodo iniciatyvos, o aš jų ir neprašau. O gal reikėtų?

Stalą valyti paprastai nori Fausta. Berniukai tik tada, kai paprašau.

Džiaugiuosi, kad vaikai žaislus vakarais susitvarko patys. Ir net keistas dalykas nutiko. Jau gerą savaitę ar dvi mažiukai tarpusavyje konkuruoja, kas tvarkys. Ir neduok Die, jau nebus ko tvarkyti. Kitas rėks baisiausiai - nori tvarkytis, ir nėra ką.

Vieną vakarą juos palikau su tėčiu ir grįžau, kai visi jau miegojo. Kambariuose buvo ideali tvarka, išskyrus virtuvės zoną (reikia atskiro projekto, kaip auklėti tėčius). Ryte vyras sako: „nepatikėsi, net nereikėjo vaikų raginti, patys viską sutvarkė.“

Kurį vakarą galvojau, kas lėmė tokį jų elgesio pokytį. Gal šie iššūkiai? Jei taip, tai projektas vykdomas ne veltui.

Prausiasi vaikai taip pat patys. Tik mažiukams aš vis dar išplaunu galvytę ir po maudynių juos nušluostau. Dantukus taip pat padedu valytis aš arba tėtis. Pamenu, kai Beną nuvedėme pas stomatologą ir jis rado keturis sugedusius dantis, pasakė, kad vaikams iki 8-erių metų valyti dantis turi tėvai. Taip ir darome.

Aišku, man dažnai tenka pakovoti su Fausta, nes ji nori valytis dantukus pati. Tad leidžiu jai pavalyti, pažaisti,o paskui jau baigiu aš.

Kasparas jau moka susilankstyti rūbelius, Faustai dar nepavyksta, kaip ir apsirengti.

Va apsirengimas yra mūsų problema. Nusirengti jie moka. Tiesa, Faustai sunku nusivilkti suknytes ir bliuzeles. O rengiu aš juos rytais pati. Jeigu niekur neskubame, savaitgalį, ir kaip suprantu darželyje, mažiukai apsirengia patys (tik Faustai reikia padėti).  O rytais neturiu aš kantrybės.

Žinau, kad tai yra mano problema, bet man visai nesudėtinga juos miegančius aprengti, kad tik tas rytas būtų ramus. Kol kas nežadu nieko šioje srityje keisti, gal kiek vėliau.

Tiesa, atsižvelgiu į tai, kokiais drabužiais jie pageidauja rengtis. Kasparas visada pasako savo nuomonę dėl marškinėlių ar kelnyčių, o Fausta - dėl vienos ar kitos suknelės, pėdkelnių ar striukės. Pamenu, vieną rytą ji užsimanė į darželį keliauti apsivilkusi juodą paltuką, kurį dėvime tik tam tikromis progomis.  Tą kartą nusileidau jos norams. Dama pasipuošė.

Ką valgysim vakarienei, taip pat paklausiu savo vaikų, kad paskui nereikėtų kelis kartus gaminti. Leidžiu pasirinkti iš kelių patiekalų, o jie paprastai vieningai nusprendžia.

Apibendrindama galiu pasakyti, kad mano vaikai yra pakankamai savarankiški. Kai kur yra spragų, bet, manau, jos išsispręs savaime vaikams paaugus.

Iki kito karto. Laukia gan sudėtingo V-tos savaitės iššūkio apžvalga. Jaučiu, kad stinga kūrybiškumo tuo klausimu.

K.