Na, brangiosios moterys, gal, sakau, metas padiskutuoti? Labai paprastas klausimas diskusijai. Įdomu, ką jums reiškia būti namų šeimininke?
Aš į tai žiūriu ne tik kaip į tam tikrą gyvenimo etapą, bet ir kaip į profesiją. Taigi, pati tuo užsiimu jau 4-erius metus. Manau, gana ilgai (o gal yra kas dar ilgiau?). Įdomu, kad šioje profesijoje nereikia jokių diplomų, nebūtina darbo patirtis, bet reikia neišmatuojamos kantrybės.
Na, vadybiniai, derybiniai ir tramdytojo sugebėjimai - privalumas. Darbo valandos, beje, neribotos. Atostogos paprastai nesuteikiamos, nebent labai pasiseks prisikalbinti tam reikalui kokią močiutę. Yra dar vienas labai didelis šios profesijos privalumas. Tai prabanga dirbti sau. Na, čia panašiai kaip nuosavas verslas. Tik kur kas geriau, nes vietoj pelno kiekvieną dieną gauni dozę meilės, abipusės ir besąlygiškos.
Taip, brangiosios kolegės, aš žiūriu į buvimą namų šeimininke. O kaip jūs?
Žinoma, namų šeimininke esu jau pakankamai ilgai, kad pasiilgčiau ir kitokio gyvenimo – dirbti, tobulėti, bendrauti, kažko siekti, na pagaliau kokį kartą apsirengti kantuotas kelnes, kurios baigia sudulkėti spintoje. (Kita vertus, džinsai man visą laiką buvo labiau prie širdies). Tačiau, apskritai, būdama namų šeimininke, jaučiuosi neblogai. Todėl, kad esu namie ne šiaip sau, o dėl dviejų mažų berniukų, kuriems dar labai reikia mamos.
Šiuolaikinė psichologija vienareikšmiškai teigia, kad geriausia, jei mama pati prižiūri savo atžalas bent iki 2 metų. O dar geriau iki 3-4 m. Prisipažinsiu, mamos, kurios pradeda dirbti anksčiau nei vaikučiui sukanka 1-eri metai, man kelia dvejopus jausmus.
Viena vertus, mąstau, kokios šaunuolės, ir kaip jos viską suspėja. Kita vertus, pati neįsivaizduoju savęs paliekančios kūdikį auginti kitam, net jei tai artimas žmogus. Na, nebent tėčiui (nešneku apie palikimą trumpam močiutei). Bet kiekvienam atrodo savaip ir kiekvieno pasirinkimą reikia gerbti. Kitos, gi, dirba, nes neturi kitos išeities. Lenkiu galvą prieš jas.
Tiesa, kartais mane, kaip namų šeimininkę, išmuša iš vėžių paprastas klausimas: „Kuo tu užsiimi?“ Na, jei klausia nepažįstamas žmogus, tada viskas gerai. Atsakau, kad šiuo metu auginu vaikus. Bet kartais tokį klausimą išgirstu iš pažįstamų, kurie puikiai žino, kad turiu du mažus vaikus.
Na ir pasimetu aš kokiom 5 sekundėm tuomet. Nes pamąstau, kad tikriausiai jie nori išgirsti, ką dar aš veikiu be to, kad auginu vaikus. Tikriausiai jie mano, kad būdama namuose, turiu nemažai laisvo laiko, todėl galėčiau, dar ir dirbti arba turėti kokį įdomų hobi. Tuomet pasijaučiu šiek tiek kalta, kad taip nėra. Na, nerandu aš laiko daugiau niekam, tik vaikams. Sau ir vyrui lieka labai nedaug. O kaip jums?
Taigi, paplepam apie tai, kaip jaučiatės, būdamos namų šeimininkėmis? Kiek laiko jau esate namie? Ar pasiilgote kitokios veiklos? Ir ar jaučiate aplinkinių, ypač tų, kurie neaugina vaikų, spaudimą, kuo greičiau grįžti į darbą?
Justina
man labai patinka požiūris, gal todėl kad sutampa. net sunku ką ir pridurti, iki vienerių nepatikėčiau niekam savo vaikų, vėliau lyg jau atsiranda noras ištraukti iš spintos tas kantuotas kelnes...
aš taip pat stengiuosi bendrauti, išeiti, parašyti auginant vaikus, nesijaučia, kad būčiau tik namų šeimininke 😀
Aš labai nemėgstu buities darbų, valgyti gaminti, bet būti su vaiku namusoe man patikdavo. eidavo kas dieną kur nors, būdavau visokiuose mamyčių klubuose, su mamom susitikinėdavau, į mk visokius renginius važiavau. Tad būti namų šeimininke nepatiktų, vaiką auginti namuose patiko.
Na faktiškai kol gyvenam ne savam būste, kyg ir neesu "gryna" namų šeimininkė, bet ruošiamės savam nutūpt, tad kartais pasakau vyrui, kad nebūsiu tau vien namų šeimininke, UŽDUSIu, jei baigsis mokslai ir darbo nerasiu, nes kiek padirbėdavau pavieniais darbais tai man būdavo šventė, įpranti, ritmas, smagu ir tiesa sakant, atvirkščiai jausdavaus daugiau jėgų kupina, nei vien namuose tūnodama . . . ir neesu ir nebūsiu ideali namų šeiminkė, o dar paskaitant koment iš mamų, auginančių du vaikučius, kažkaip galvoju, gal visgi mum ir vieno pakanka 😃 Aišku, tai tik šiuo metu taip atrodo, nes paskutinis kursas ant nosies, darbo paieškos, tai ir negalvoju. su ivenu sūnum ir tai ne visada užsiimam tuo, kuo norėčiau, tad su dviem, manau dar sunkiau. NENORIU vien namuos sėdėt, dėl to kad kol mokaus, dar savo būsto nėra neskaitau kad esu namų šeiminkė, nors faktiškai viską atlieku ką ir turėtų mama ir žmona 😃
as aisku turiu darbeliu toms porai valandu, kai mazius miega, didesnio kruvio ir as nepatempciau, bet kol kas dziaugiuosi bent tuo.
Nuosirdus patarimas, mesk is galvos ta kaltes jausma. Patikek, kai gims maziukas, bus daug dalyku, kuriu negalesi daryti su didzkiu, taip kaip darei iki tol. Naturaliai bus maziau jam ir demesio, ir uzsiemimu. Aisku, kad darysi kaip imanoma geriau abiems. O tiksliau, visiems, visai seimai. Bet kazka vistiek siek tiek nuskriausi, truputi save, truputi vyra, truputi vyresniji. 😕 Jei pradesi del visko grauztis, tai galo tam nebus. Sekmes derinant, kad visiems butu gerai. 😘 Cia jau reikalingi vadybininko sugebejimai 😃
Na, bet gal kas turi kokiu patarimu, kaip rasti daugiau laiko, kai namuose auga daugiau nei vienas mazylis?
Saunuoles mamos, kurios suspeja ir dirbti namie, ir vaikuciams pakankamai demesio skirti. 👍 Tiesa sakant, kol turejau viena suneli, irgi suspedavau kur kas daugiau. Na bet su dviem jau visai kitaip. Kai mazylis miega, reikia skirti demesio didzkiui, ir taip be pabaigos. Na, tikrai neisivaizduoju, kaip suspeciau dirbti namie. Vakare, kai vaikai uzmiega, pora valandu gal ir iseitu... bet ka gi per tiek laiko nudirbsi.
ZIVILE, zinok ir as taip negaleciau gyventi, jei reiketu eiti i darba, bet kai mano darbas namuose, tai kada dirbti laika planuoju pati. Jauciuosi pavargusi del bemieges nakties, noriu pamiegoti, tai ir einu su suneliu miegoti. Vaikas nori su mamyte pazaisti, tai ir einam zaisti arba i lauka. Dirbu kai mazylis miega arba zaidzia su teveliu, tad darbas visada buna padarytas iki nustatyto laiko 😀
as tai esu is tu zmoniu, kuriems sedejimas namuose, ar buvimas tik namu seimininke tiesiog slegia. As tiesiog pradedu lipti sienomis nuo uzsidarymo ir pradedu atbukti nuo netobulejimo. As auginu 9 menesiu pirmagimi ir istikruju nors ruosiausi kad visas mano gyvenimas pasikeis kardinaliai, ruoskis nesiruosus, dabar yra velniskai sunku 😀 troks jausmas dabar kad lyg mano gyvenimas sustojo, kaip kazkas paspaude "Pause", o visu kitu aplinkui juda nezmonisku greiciu. Pas mane liko tik judeti viena nedidele namu seimininkes gyslele, kurioje sukasi temos tik apie vaiku ugdyma, auklejimas, pampersus, maisto gamyba, zaislus, koses ir t.t.
Man istikruju sunku, todel nors ir verciuosi per galva, naudoju valandas is savo ir taip nesamo miego saskaitos, bet susiradau darbeliu, kurie yra visiskai is kitos operos, kurie leidzia dometis kitais dalykais, kurie leidzia, neatbukti igudziams, kuriuos sunkiai sukaupiau dirbadama ir budama socialiai aktyvi 😀 tada jauciuosi pilnavertiskesne bendraudama netgi su draugais, nes kazkuriuo metu kai supratau, kad nebemoku kalbetis apie jokias kitas temas, tik pampersus ir kakucius, susimasciau!
Zinau, kad yra moteru kurios suzysta auginadamos vaikus ir budamos tik namu seimininkemis, tai labai grazu, bet zinau, kad yra moteru, kurios tiesiog be socialinio gyvenimo negali, jos negali buti tik namu seimininkemis. As tai greiztai atsisakau buti tik namu seimininke ir niekada net negalvojau, ka reiskia ja buti. As i tai ziuriu, skirtingai kaip diskusijso autore, kaip i laikina gyvenimo stotele, kurioje reikia padaryti viska maksimaliai gerai, o kartu tame stengiuosi nepamirsti ir saves. Zinau, kad negrisiu i darba anksciau 2 metu, nes zinau, kas mano vaikui svarbiausia, bet tai nereiskia, kad nieko daugiau del saves nedarysiu 😀
Del repliku, kad nieko neveikiu, tai mane jos zudo, ypatingai kai sakomos pazistamu, kuriu leliukai gal buvo ramut rmauteliai ir jos tikrai turejo ramu gyvenima, is vyro, kuris vis kartoja kaip as nieko namuose neveikiu ir turiu kruva laisvo laiko, juk sedziu namuose, o po tokiu zodziu nusipelne sprigto 😉 ir to, kad nuo tada, kai lepteleja, as jam negaminu, neskalbiu jo rubu, netvarkau po jo ir panasiai...tada siek tiek pamato, kad visgi namuose negyvena kazkokia papildoma stebuklinga feja, be zmonos, kuri nematomai viska sutvarko 😀
o as dabar jauciuosi labai kalta pries savo sunely Mantuka, nes negaliu su juo net y lauka iseiti pasivaikscioti ilgiau nei pusvalandziui, nes nestumas y pabaiga tai tuoj pradeda skaudet pilvo apacia ir turiu ait namo atsigult. bunu su vaiku namie ir kaip reikiant negaliu su juo uzsiimt ☹ ir namuose tai sukuosi kaip apatinis girnu akmuo, laukiu kad greiciau praeitu tos paskutines savaites likusios ir gaesiu laisvai judeti
As esu buhaltere, dirbu namuose ir kartu esu namu seimininke, auginanti suneli (dabar jam 8 men.), taip pat dar esu menininke - kai darbai buna uzbaigti ir sunelis miega, kuriu paveikslus is naturalios odos 😀 Taip kad niekam nekyla klausimu KUO UZSIIMI 😃 Aisku, kartais tikrai buna be galo sunku viska speti, ypac kai ruosiausi parodos pristatymui, bet visu pirma be kazkokios veiklos, tik auginti vaika, tvarkytis namus ir gaminti valgyti, ne mano naturai gyventi, as dusciau, o visu antra - pinigeliu niekada nebuna per daug.
o man norejosi jau iseiti is namu y darba po 2,5 metu buvimo su vaiku ir darbe buvo visai neblogai tik kad vaikas sirgo labai eidamas y darzely tai teko po triju menesiu iseit is darbo ir but su vaiku namie neleidziant jo y darzely. dabar laukiuosi antro vaikelio ir dziaugiuosi kad dar bent pora metu galesiu but namuose ir rupintis savo seima 😀
Aš taip pat nesileidžiu į diskusijas, kiekvienas turi savo suvokimą apie šeimą, rūpinimąsi ja..
Tiesa, ypac tos, kurios pacios anksti sugrizo i darba. Ir kaip reaguojate? As pati dazniausiai nesileidziu i diskusijas su jais. Pasakau, kad dar anksti ir tiek. Nes pagalvoju, kad neverta aiskinti, vistiek nesupras 😛
Kad kartais replikuoja ir tie kurie turi vaikų 😉