Kad atostogos būtų nepamirštamos...

Kad atostogos būtų nepamirštamos, reikia nuveikti kažką įspūdingo. Kažką tokio, ko dar nedarėme. Be abejo kelionės būtų puiku, ypač į kitas šalis. Bet jei tam neturime galimybių,, neverkšlename, ir nepuoselėjame tuščių svajonių.Nesakome: kada nors, ateityje... Mes norim pramogų, čia ir dabar.
O pramogauti  mokame. Savo entuziazmu galim užkrėsti ir kitus.
Vasaros maudynės puiki pramoga...Pliuškentis upėje ar tvenkinyje smagu, bet įprasta. O kodėl gi nepasimaudžius lyjant vasariškam lietui. Dar šito neišbandėme. O patikėkit, įspūdinga ir nuostabu.Įprasta, kad  visi  bėga slėptis nuo lietaus,, o šįkart užkrėsti matomu reginio Airido draugai bėgo laukan į lietų.Nors mama nebėgiojo kartu su vaikais,  basomis stovėjo su skėčiu. O atsigręžusi į gretimų namų langus matė daugybę žiūrovų.
Ir tikiu, kad “žiūrovai” šypsojosi, nes pati nesugebėjau išbūti nesikvatojusi, stebėdama tyrą vaikišką džiaugsmą, ir nusivylimą pasibaigus lietui.Vaikai prašė dangaus, kad lietutis lytų smarkiau...

Nepamirštami pirmi žingsniai...
Nesuskaičiuojamą daugybę kartų prilaikėme vaikus, kai jiems to reikėjo. Jų pirmųjų žingsnių nepamiršime niekada.
O šįkart mamos pirmuosius žingsnius prižiūrėjo Airidas. Ne bet kokius, o žingsnius su riedučiais. Taip taip, mama būdama toli gražu ne aštuoniolikos nusprendė, kad būtina išmokti važiuoti riedučiais. Ši mintis buvo sutikta nustebimo, palaikymo šūksniais ir  klausimais: kada, kada? Jei jau yra idėja, tai ir įgyvendinimo planas netrukus buvo sudarytas.
Surinkome šiek tiek “išprotėjusią” komandą ir išvykome į kiek atokesnį kaimelį, kur dviračių take ėmėmės pirmųjų žingsnių.O mama bailiukė, ji dar ir lazdomis apsiginklavo, kažkaip visai nesinorėjo  daugiau laiko praleisti gulomis, nei stovint. Po ilgokų pamokų skaudėjo ne kojas, bet pilvus nuo juoko. Sutinku vaizdelis juokingas, bet mums to reikėjo: juoko, daug juoko. Juk atostogos...O atostogos turi būti linksmos..

Dar vienas privalumas linksmoms atostogoms yra draugai. Juk būryje visada smagiau…
Net valanda praleista linksmoje kompanijoje gali palikti neišdildomų įspūdžių.
Negalime nuvažiuoti prie jūros? Nebėda, mes puikiai galim praleisti laiką prie ežero.
Jei šilta maudomės,. Bangas pasidarome patys….

Jei nenorime maudytis tiesiog linksminamės. Iš visko mokame susikurti pramogų. Štai bandome pagauti jėgos aitvarą. Vieni pozuoja, kiti fotografuoja...Iš visos kompanijos nebuvo nei vieno, kuris neiškėlė rankų į dangų...O juoko ir vėl netrūko, nes kiekvienas pozuotojas vis išradingesnis…

Negalime keliauti į kalnus?
Niekis kopiame į tai kas gerokai pakilę virš žemės…Gerų emocijų tikrai nestinga...

Neišvykstame į svečias šalis? Užtat vykstame į mišką, kaskart į kitą. O čia ne tik linksmybės, bet ir naujos žinios laukia mūsų. Susipažįstame su miško medžiais. Pamatome kokie jie išorėje, kokie nupjovus, ir net kokios lentos išpjaunamos iš vienokio ar kitokio medžio.
Sužinome daug naujų dalykų apie akmenis pasitaikančius mūsų kelyje.
Pavargus galima pailsėti ant suoliuko, ne ant bet kokio, o ant meilės suolo. Ir mūsų širdys prisipildo meilės. Meilės artimam, meilės gyvenimui, meilės mūsų paprastoms, bet nepakartojamoms atostogų akimirkoms.

Atrakcionai, natūralūs, nieko nekainuojantys…Bet tikrai smagūs, ypač jei juos išbando ir suaugę...

Negalime pažinti viso pasaulio? Užtat stengiamės pažinti savo šalį, ir lankomės ten, kur dar nesilankėm..
Vienuolynas, ta vieta, kur prisilietėm prie istorijos, besitęsiančios šimtmečius. Ta vieta, kurios sienos girdėjusios tiek maldų, kad ar bereikia ieškoti šventesnės vietos..Ta vieta, kokioje dar nei karto nebuvome. Ta vieta, kurioje praturtėjame žiniomis...

Mes  nemanome, kad mūsų atostogos nuobodžios. Jos nuostabios, netrūksta jose nuotykių, juoko, linksmybių, šėlionių...Tik norėtume, kad jos vis dar tęstųsi...Nes mes  dar norime linksmintis...