Atrodo, su Mamyčių klubu buvau nuo pat pirmos dienos. Na ,o dabar, po ilgo laiko vėl grįžtu. Grįžtu ne kažką laimėti, kažkam įtikti, o pratęsti jau tada papasakotą istoriją, kuri sujaudino daugelio širdis ir galbūt privertė susimastyti, kad gyvenimas yra nuostabus.
Prisimenant mano istorijos pradžią, kai dar augdama vaikų namuose buvau išprievartauta ir pastojau, o po lygiai 9 mėnėsiukų pagimdžiau nuostabią dukrytę, viskas buvo sudetinga, sunku. Jei vis dar pamenate šią istoriją, turbut pamenate ir pasakotas bemieges naktis, spaudimą dėl aborto, o vėliau bandyma kitais būdais ,,sutvarkyti'' situaciją. Nes kažkas nusprendė kad aš neverta, kažkas jautėsi dievu ir davė sau teise nepaisant priemonių žiaurumo bandyti atskirti mylinčią mamą nuo vaikelio.
Ir visgi šiandien, praėjus jau tiek laiko, galiu drąsiai sakyti: rodau visiems beširdžiams milžinišką netiesioginę špygą. Visi tie kas netikėjo manimi, dabar pavydžiai žiūri.
Jauna 16 - metė mergaitė užaugo, užaugo ir jos mažylė. Dabar man jau 21 - neri, o mano dukrytei šį mėnesį sueis 5 metukai. Ėjimas į savarankišką gyvenimą nebuvo lengvas, buvo daugybė išbandymų, tačiau nieko nėra nuostabesnio kai niekas tavim netiki, o tu vistiek nepasiduodi ir tai padarai. Palengva kibau į gyvenimą, treji metai naujininkų rajono bjauriausiame bendrabutyje, kuriame teko pamatyti tai ko gyvenime buvau nemačiusi. Bet tai nepaskatino manęs ten užsisėdėti. Baigiau 12 klasių, o praeitais metais gavau virėjos specelybės diplomą.Bet to man buvo negana. Todėl šiek tiek savim abejodama bet padaviau prašyma studijoms Lietuvos Edukologijos universitete. Ir man vėl pavyko.Todėl šiuo metu esu dieninio skyriaus ikimokyklinės ir priešmokyklinės pedagogikos studentė. Ir žinau kad tai nebus paskutinis mano tikslas. Aktyviai kartu su dukryte dirbame gyvūnų globos organizacijoje. Todėl darbas su gyvūnais man labai artims ir ateiyje planuoju dar veterinarijos studijas. Taigi kolkas pasiekiau visu savo tikslu.
Na o dukrytė, kurios vardas Olivija taip pat neatsilieka, auga striprėja ir darosi labai protinga panelė. viską pradėjusi anksti, stebina ji mane ir iki šiol. Mokosi skaičiukus, raideles, be galo trokšta į mokyklą ir yra nepamanoma mano pagalbininkė, guodėja. Visų mylima, tiek vaikų tiek suaugusiųjų kurie negali atsitraukti nuo jos . Labai empatiška, neišlepusi, savarankiška kaip reta, o kartu vaikiška ir išdykusi. Ar galima turėti nuostabesnį vaiką.
Taigi praejus 4 metams nuo mano pirmosios istorijos, as drąsiai sakau, niekada nesustokite, nes nėra neiko neįveikiamo. Svarbiausia yra noras, o su juo viskas imanoma.
O aš didžiai dėkinga Oksanai ir jos šeimai (Oksana sutikau būtent čia), Mamyčių klubo redakcijai kurie palaikė mane po pirmos istorijos, dėkinga esu draugams, ir žmogui kuris buvo liks man mama, ovaikų namų darbuotoja. Ir taip pat širdies draugui, su kuriuo kuriama gražią šeimą. Bet labiausiai dėkinga esu dukrytei, nes dėl jos esu tokia kokia esu, nes ji yra mano gyvenimo kelias, tikslas ir prasmė.
Jūsų Santa
Kokia Tu saunule! Ir toliau taip! Dukryte-kaip ziedelis,tokia grazute 😀
Sėkmės ir toliau 🌷🌷
Oho! Pirmuju straipsniu apie Jus neskaicius, nes nebuvau MK nuo pat pradziu, bet dabar istorija skaiciau su didziausiomis akimis ir zavejimusi tokiu stipriu zmogumi! Sekmes ir toliau!🌷
šaunuolė, žaviuosi tavimi! 🌷
Sveika, Santa. Kaip smagu, kad parašei mums o dar smagiau, kad viską ištvėrei, augini nuostabią dukrytę. Pamenu pirmąsias dienas, pirmuosius tavo laiškus, kai sukaupusi drąsą mums parašei, kažkuriais metais pagalvojau, kur tu dingai, kaip tau sekasi. Net šiurpai nubėga skaitant - ačiū už tavo stiprybę, gali būti pavyzdys kaip reikia nepasiduoti ir siekti tikslų. Tiesiog tu išlaikei svarbiausią gyvenimo išbandymą ir kuri gražią šeimą. Sėkmės tau ir būk čia, Mamyčių klube, kur visuomet rasi pagalbos ir patarimų. O ir toliau lauksime istorijų, tavo blogų, kaip jums sekasi. Sakai, myli gyvūnėlius, jais rūpiniesi, parašyk apie tai kitame straipsnyje 😀