Kaip fantastika užvaldė dukros protą ir sielą...

Mano 11-metė dukra Saulė jau nebe vaikas, o visa panelė. Net sunku sau kartais tai pripažinti. Kasmet matau, kaip keičiasi jos skaitymo įpročiai - nuo pasakų, vaikiškų nuotykių iki rimtos fantastikos. Jei knyga jai tikrai įdomi, suprantu iš to, jog namie tampa tylu - neskamba gitara, negroja muzika, beveik nekalba mobiliuoju ir gali skaityti tol, kol nepakviečiu valgyt ir nenuvarau miegoti :)

Taip atsitiko su fantastiškos autorės Neringos Vaitkutės fantastinių knygų trilogija: "Tamsa, kuri prabudo", "Miestas be padangės" ir "Devynetas tamsos nešėjų". Kol šių knygų "neįveikė", savo merginos namie beveik nemačiau.

-Gal einam į kiną?

-Mama, skaitau...

-O gal visgi dviračiais?...

-Man ir čia labai įdomu..

Po valandėlės

-Skambino tavo geriausia draugė, kvietė į lauką

-Kai pabaigsiu dar vieną skyrių...

Na duodu žodį Saulutei...

Ji pati parašė, pati nufotografavo ir iliustravo...

I knyga "Tamsa, kuri prabudo"

Man šioje knygoje labai patiko Jorės nuotykiai. Jorė Amarilė yra trylikametė paauglė, ji kraustosi iš vienos vietos į kitą, todėl neturi draugų, išskyrus žiurkėną Miuslį. Viskas prasidėjo, kai Jorė pastebėjo, kad kiekvieną kartą eidama iš mokyklos tą pačią valandą, prie tų pačių sūpynių mato tą pačią mergaitę rusvu paltuku, stovinčią su šunimi. Grįždama namo ji viską papasakoja mamai - taip ir prasideda nuotykiai.

Jorė su savo mama Dorėja išvažiuoja, užminga mašinoje, o atsikėlusi atsiduria miške. Ji nesapnuoja, sužino, kad jos mama paaukojo gyvybę dėl jos ir daugiau niekada jos nebepamatys. Jorė supranta, kad jos gyvenimas pasikeis. Ją pasiima žmonės, apgyvendina name. Ir Jorė Amarilė jaučiasi kaip namie, kieme sutinka vienaragių ir susipažįsta su berniuku Atskalūnu Farebliku arba tiesiog Skajumi. Pirmoje knygoje buvo labai daug paslapčių, kurios knygos pabaigoje atsiskleidė.

II knyga "Miestas be padangės"

Jorės nuotykiai ir toliau tęsiasi. Ji pabėga nuo tų gerų žmonių, su kuriais gyveno ir išvyksta į miestą be padangės - Ovarioną. Aš pati nesupratau, kodėl jis vadinamas miestu be padangės, turbūt labai norėjau sužinoti, kas vyks toliau, tad nekreipiau dėmesio į aprašymą arba gal jo tiesiog nebuvo.

Bet dabar ne apie tai, taigi, kaip ir sakiau, Jorė išvyksta į Ovarioną. Bekeliaujant sutinka vizgalą Haroldą. Vizgalas - tai toks mielas, mažas padarėlis, tarnaujantis žmonėms. Tik Haroldas buvo kitoks, jis buvo protingas ir mėgdavo išreikšti savo nuomonę. Jorė jį labai pamilo ir jie tapo labai gerais draugais. Atvykusi į Ovarioną apsigyveno pas moteriškę, kuri liepdavo jai daryti sunkius darbus, kol Jorė neištvėrusi pabėgo, bet nepamiršo ir Haroldo.

Jie keliavo prie traukinio. Ten juos pasitiko komitetas. Komitetas - tai būrys žmonių juodais drabužiais, kovojantis dėl teisingumo (jų manymu, tai yra kai iš nepaklusnių žmonių pėdsekiai išsiurbia prisiminimus), o apie pėdsekius - dar viena ilga istorija, dėl jų Jorė su mama kraustydavosi, dėl jų Dorėja pasiaukojo, kad tik iš Jorės prisiminimų neišsiurbtų. Taigi Jorė su Haroldu keliavo prie traukinio, bet juos pasitiko komitetas. Staiga atskrido sargas ir nuskraidino Jorę į savo slėptuvę. Taigi, Jorė susipažino su naktiniu sargu.

Šioje dalyje supratau, kad Jorė buvo nepaprasta mergaitė, nes mokėjo valdyti tamsą. O po to jau jie nukeliavo, bet Jorės nuotykiai dar nesibaigė.

III knyga "Devynetas tamsos nešėjų"

Jorė vis girdėdavo savo galvoje keistus balsus, o po to sužinojo, kad jie yra vaikai. Septynetas vaikų, kurie irgi yra įkalinti tamsos, bet ne jų pačių, o Jorės. Kol ji svečiavosi pas sargą (jo vardas buvo Mililis), Jorė susipažino su mergaite, labai panašia į save, kurios vardas buvo Helgabrandė arba tiesiog Helga. Ji taip pat mokėjo valdyti tamsą.

Jei gerai prisimenate, pasakojau apie Skajų, dabar jis buvo komiteto “nasruose”, o Jorė buvo įsimylėjusi jį, taigi net negalvojusi ji pasidavė komitetui, kad tik išgelbėtų Skajų ir jai pavyko. Keliaudama Jorė dar susipažino su magu Vinijumi, kuris irgi norėjo jai padėti. Taigi Jorė, Helga, Skajus, Vinijus ir Haroldas keliavo vaduoti septynis tamsos vaikus. Jiems prireikė labai daug drąsos, ryžto, jėgų ir pasitikėjimo!

Ką galiu pasakyti apie šias tris knygas?

Pirmoji dalis man buvo labai įdomi, perskaičiau labai greitai (kaip mano mama sako - nė nemirktelėjusi), nes man greičiau norėjosi sužinoti visas paslaptis.

Antrosios dalies pradžia buvo truputį nuobodi, nes nebuvo tiek nuotykių, kiek tikėjausi, bet vidurys ir pabaiga buvo wow!

Trečioji dalis buvo mano, ko gero, mėgstamiausia, nes buvo daug nuotykių ir svarbiausia, jog tokios pabaigos nesitikėjau...visos tos apgaulės, kad jų kelionė buvo suplanuota..!

Labai patiko šita trilogija! Ačiū autorei Neringai!

Tie, kas mėgsta fantastiką - tikrai patariu paskaityti, jei ne visas tris, tai bent pirmą dalį.