Šis įrašas bus ne apie tai, kaip mes gerai leidžiame laiką, kaip ragaujame naujus skonius ir mėgaujamės naujais potyriais. Ne šį kartą. Šiandien apie tai, kas man, mamai, yra skaudi tema. Vėl gi, vis pamąstau, kad BŪNA ir blogiau, kad praeis, reikia laiko ir t.t.
Miegas.
Gimus Adelei, visos „bobučių pasakos“, kad pamirši , ką reiškia išsimiegoti, atrodė juokingos, nes problemų nebuvo. Bet kai viską pamąstau, prisimenu, gal jau nuo pat pirmos dienos jau būta miegelio bėdų, kurių net nesureikšminau . Jau pirmąją naktį, Adelė nerodė jokio noro miegoti ligoninės lovytėje. Tuo metu, slaugutė „pareiškė“, kad nei vienas vaikas nemiega jų lovytėse . Pamenu žodžius: „ Įsikelkite pas save ir miegokite kartu, o kai grįšite namo, pamatysite, vaikas miegos lovytėje“. Įsikėliau ir išties- viskas puiku. Vaikutis keliasi tik pavalgyti. Grįžus namo, reikėjo to paties. Užmiegam ant rankų, atsikeliam lovytėje ir prašomės į lovą. Nepagalvojau, kad „prisidirbsiu“. Aišku, gal ir man to reikėjo ir norėjosi. Sunku vertinti net man. Išeitis buvo- miegojimas vežime. Tai išsprendė „reikalą‘‘ su mūsų lova. (kol kas).
Todėl šiai dienai, Adelė miega savo lovytėje iki tol, kol atsikelia. Atsikėlus turiu arba migdyti ant rankų arba įsikelti į lovą. Su pietų miegeliu panašiai- miega vežime , šiek tiek pastumdoma ( apie 10 min.). Lovytė priešas Nr.1.
Iki 8 mėnesių mergaitė užmigdavo su manimi, o vėliau perkeliu į lovytę. Dabar net tai nepadeda- prašosi linguojama arba nešiojama.O , jeigu palinguočiau naudojant gimnastikos kamuolį, bučiau nuostabiausia mama. Kamuolys gelbėjo kažkurį laiką, o dabar pavargau.
Nerandu sprendimo ir nežinau kaip elgtis. Įdėjus į lovytę, nakties miegui- ji pradeda dūkti ir gali daryti ilgaaai, atsistoja, vaikšto, šoka.
Laikomės rėžimo nuo gimimo, turime miego ritualus. Atsikėlus naktį, stengiuosi neimti ant rankų, paglostau, padainuoju. Nepadeda. Kaip išmokyti vaiką užmigti savarankiškai? Visgi, ji auga, man darosi sunku ja nešioti ir iš lovytės kelti N kartų. Kas pasikeitė ar ką aš padariau ne taip?
Aš labai tikiuosi patarimų, istorijų – iš Jūsų mamos. Kaip pasikviečiate dėde įmiegą?
Pakuždėk savo miegančiam vaikui į ausį: „Aš tave myliu“. H. J. Brown :)
Ferberio metodo bijau ir nenoriu taikyt. ☹ Kolkas bandome Mano metodą. 😀 Būtinai informuosiu kaip sekasi.
Sveiki,
ačiū. Straipsnis įdomus. Nuo gimimo laikomės dienotvarkės ( pagal šią knygą). Bėda ne tame, ji dienomis miega pagal savo režimą, turime ritualus, nakties miegui irgi einame miegoti pagal laikrodį. Bėda, kad neužmiega savarankiškai. Reikia palinguoti ar panešioti. Dieną ji miega nemažai, yra linksma ir labai mažai verkia. Tiesiog užmigti nori su manimi lovoje arba ant mano rankų.
Situacija puikiai pažįstama ir mums... Nuo gimimo antrasis sūnus buvo visiška priešingybė pirmąjam - buvo neramus, pradžioje dieną maišė su naktim. Dieną sau ramiausiai miegodavo, o naktį ne. Reikėdavo supti, liūliuoti, vežiodavom vežimuke ir taip iki kokių 3 mėnesių. Kažkiek gelbėjo vibro gultukas - kėdutė. Pavykdavo užmigdyti mažylį. Vienu metu atrodė viskas susitvarkė, jau miegodavo naktimis, pats užmigdavo lovytėje, bet vėl prasidėjo bemiegės naktys, kaip supratom dėl dantukų.. Pastarieji dygo labai sunkiai ir skausmingai. Tai nuo kokių 6 mėn. iki dabar nakčiai užmiega tik supamas arba vežiojamas vežimėlyje. Paguldytas į lovytę - stojasi, purto galvą - ne ne ne ir niekaip neužmiega pats nakčiai, o pietų miego užmiega pats paguldytas lovelėje... Tai kaip pasikviesti dėdę miegą nakčiai norėtumėme sužinoti ir mes .. 😉 Arbatėlėmis ar kitomis homeopatinėmis priemonės piknaudžiauti nenorime, migdukai turimi ir grojamtys ir ne nelabai padeda, bandėm ir Ferberio metodą bet nieko nesigavo ... ☹