Kalėdinės dovanos įpakavimas

Kartu su artimaisiais šiemet esame nusprendę vieni kitiems dovanų neteikti. Nepaisant to, dovanomis keistis sutarėme su artimiausiomis draugėmis. Draugė, kuriai skirtos dovanos pakavimo nuotykiu pasidalinsiu su jumis, nusprendė šiemet būti labai praktiška ir informavo mane kokios dovanos pageidautų.

Taigi, turint galvoje, kad nupirkti dovaną man buvo lengva užduotis, išsikėliau tikslą, kad turiu supakuoti ją kažkaip kitaip. Na, taip, kad draugė akimirką sudvejotų, ar tikrai tame įpakavime slypi tai, ko ji norėjo, arba pajaustų, kad pakuodama dovaną tikrai nenorėjau vadovautis vien tik tradiciniais dovanos pakavimo standartais. Ir, svarbiausia, norėjau dovaną įpakuoti taip, kad tas įpakavimas tiesiog šaukte šauktų – imk ir išpakuok mane. O be kita ko, esu iš tų, kuriai turbūt labiau patinka dovanoti nei gauti. Nors neišvengiamai gavus dovaną, ją išpakuoti taip pat smagu ir malonu kaip pakuoti dovanąkitam.

Nuo ko gi pradėjau? Nenorėjau dovanos pakavimui naudoti žaliavų, kurių neturiu namuose. Spintoje atradau paprasto dovanų pakavimo popieriaus likučių, iš bulvės pasigaminau štampuką (jam pagaminti taip pat naudojau sausainių formelę), vyro paprašiau įpilti dažų, likusių nuo balkono dažymo vasarą (nenorėjau bėgti į parduotuvė ir papildomai išleisti pinigų akvarelei ar guašui), ant siūlo suvėriau ožerškio (goji) uogų, visus šiuos elementus apjungiau ir štai nuotraukose dovanos įpakavimo rezultatas – dovana įpakuota į rankų darbu patobulintą popierių. Man asmeniškai toks įpakavimas atrodo santūriai, saikingai. Tikiuosi, draugei patiks. Vaikus toks dovanos įpakavimas vargu ar sužavėtų.

Tiesa, vakar turėjau progą avansu gauti pirmąją savo kalėdinę dovaną. Tai man leido susimąstyti, kad dovanos gali būti „pakuojamos“ visai kitaip -siekiant sukelti malonų akibrokštą, nustebinti, pradanginti dovanos gavėjo amą.

Dienai besibaigiant grįžęs vyras paklausė, ar negalėtume vakare nuvažiuoti į „Ermitažą“ Vilniaus Akropolyje. Pasiūlė pasidažyti blakstienas, apsivilkti suknelę, na, žodžiu, kad gerai jausčiausi. Jau kurį laiką guodžiausi jam, kad mūsų pirmagimės priežiūra atima mano laiko ir noro būti gražiai ir pasipuošusiai. Atšoviau, kad kam puoštis, bet mintyse pagalvojau - gal vyras rezga kokį nors planą ir kažką ypatingo tame Akropolyje nuveiksime visi kartu su mūsų mažyle. Paraginęs paskubėti vakarieniauti, jis puolė rengti Deimantę ir paprašė manęs taip pat neužtrukti ruošiantis, nes dar reikėtų pakeliui užvažiuoti į veidrodžių parduotuvę, kurios darbo laikas jau į pabaigą.

Važiuojant vis klausiau, ar spėsim. Bandžiau perkalbėti važiuoti kitą dieną. Kai atvykome, jau buvo 2 min. po parduotuvės darbo laiko. Vyras sustojo automobilių statymo aikštelėje, liepė man išlipti, kad priparkuotų automobilį, aš žiūriu pro automobilio langą, prie jo jau stryksi dvi man neatpažįstamos būtybės. Jos atidaro mašinos duris, šaukia, kad paskubėčiau, nes spektaklis jau prasideda. Aš atpažįstu savo drauges, vietą, kurioje mes esame ir mes visos kūliavirsčiais bėgame į teatrą. Tiesa, draugė priduria, kad tai jos kalėdinė dovana mums.

Mano vyro ir draugės slaptu bendradarbiavimu, netikra apgaule „įpakuota“ tokia išsiilgta dovana – teatras - likus mano 6,5 mėnesių kūdikiui prižiūrimam vyrui, vakar man iki pat debesų pakėlė nuotaiką, papuošė veidą šypsena, leido garsiai nusijuokti, pailsėti nuo kasdienybės praleidžiant daug laiko su kūdikiu namuose ir pajausti, kad artėjančios šventės iš tiesų yra stebuklų, tikrų stebuklų metas.