Žinoma, kad vaikui (ir ne tik vaikui) susirgus, skiriame daugiau dėmesio, daugiau paglostome, apkabiname, sergant net leidžiu miegoti mūsų lovoje (tėtei tenka susirasti kitą lovą). O maniškei miegojimas/pagulėjimas drauge - kažkas nerealiai džiaugsmingo, kaip ir kojyčių mirkimas vonelėje drauge. Sergant vaikui, daugiau bandome įsigilinti į norus.
Ir nesergant mes visuomet bandome išgirsti vaiko norus/džiaugsmus/baimes. Tad dar vaikas, turėdamas savo kambarį, nepanoro jame atskirai miegoti, tad ir neverčiame. Galų gale ir man drąsiau, kai viename kambaryje - galiu girdėti/jausti vaiko emocinę būseną.
Daug kas sako, kad sirgdami vaikiukai labai išlempa, bet aš noriu paprieštarauti, kad vaikiukai jausdami padidintą meilę ir padidintai greičiau pasveiksta. Išmoksta iš mūsų kokios pagalbos reikia tetei/mamai, kai jie suserga. Koks vaikui būna džiaugsmas, kai sergančiai mamai gali atnešti pačios išvirtos arbatytės su džiuvėsėliais.
Sergant, jei gydytojai neprieštarauja, mes pagal galimybės net mėgaujamės tokiomis procedūromis kaip: baseinas ir pirtis. Išsigąsta ligelės mūsų drąsos ir pabėga neatsigręždamos.
Tad, mylėkime kuo daugiau savo atžalytes ir juos mažiau puls ligelės, anot dukrelės "ligos bijo mūsų meilės". Man atrodo, kad džiaugsmingų akimirkų niekada nebus per daug, o džiaugsmas yra didžiausias priešnuodis ligelėms.
