Kas į paplūdimį, o mes į mišką ...

Mes pavėsiuko ieškoti patraukėme į mišką. Ir ne į šalia namų esantį, o beveik 100 - tu km, nuo jų nutolusį. Vykome į  Kazlų rūdą. Miestas, tokiu įdomiu pavadinimu,  Airidui buvo visai negirdėtas. Mums jau tapo įprasta šiek tiek pasidomėti aplankytų miestų pavadinimo kilme.  Tad pasidomėję sužinojome, kad kadaise šioje vietovėje įsikūrė bajoras Kazla su šeima, kuris vertėsi  pelkių rūdos gavyba. Nuo jų pavardės ir gyvenimo būdo ir kilęs pavadinimas.
Patraukiame gilyn į mišką, pažintiniu Kazlų rūdos miško taku. 

 
Tako ilgis 1700 m. Tad sukorėme dukart tiek – pirmyn ir atgal.  Fantastiška s žygis: tyla ir ramybė, skambėjo tik mūsų nemažos kompanijos klegesys, čiulbėjo  paukšteliai, šokinėjo voverytės (net keletą jų matėm).  Na  o jei nesutikom kitų miško gyventojų, tai tą kompensavo medinės žvėrelių skulptūrėlės.

Takelis vedė ir per kalniukus, toli gražu ne miesto šaligatviai, ir ne mediniai takeliai, bet taip tik dar įdomiau. 
 
Kelią rodė, ant medžių kamienų  nupiešti ženklai.  Kad kelionė nepabostų, tam tikrais atstumais išdėlioti pažintiniai stendai, apie miške augančius grybus, uogas, medžius, gyvenančius žvėris.Pasiskaitėme apie nuodingas ir valgomas uogas, nuodingus ir valgomus grybus.



 
 Smagumėlis – priėjome ir sūpynes.
 
Pasiskaitėme apie šių miškų partizanus ir jų kovas.
Apie naudingas iškasenas. 






Kelio pabaigoje radome miško apžvalgos bokštelį.
Būtume galėję keliauti ir dar toliau, nes kelias tęsėsi dviračių trąsa, bet jau buvo vakaras, būtų ir tamsa mus  užklupusi.


Namo sukome pro Marijampolę ir sustojome pasigrožėti šio miesto  Poezijos parku. Tamsoje mums buvo labai smagu pasigrožėti  įvairiomis spalvomis apšviestais fontanais.




Tokia paprasta kelionė, paskubomis suplanuota, nereikalaujanti daug išlaidų, bet mums ji smagi ir įspūdinga.