Prieš porą dienų viename Vilniaus prekybos centre mačiau sceną: „Kokių penkerių metų berniukas niekaip nenorėjo atsitraukti nuo žaislinės mašinėlės vaikų prekių skyriuje. Su juo buvęs tėtis rado štai kokią išeitį: „Nori šitos mašinos? Taigi palauk Velykų, gal Velykė tau ją atneš...“.
O kaip buvo seniau? Ar Velykė mūsų seneliams, anuometiniams vaikams, irgi atnešdavo dovanų?
Pasakoja Vilniaus etninės veiklos centro vyriausioji edukacijos koordinatorė Marija Liugienė:
Didžiausia dovana - marguti
Tam, kad Velykė aplankytų vaikus, šie turėjo gerai elgtis, pasninkauti, padėti tėvams susitvarkyti namus bei aplinką prieš Šventas Velykas. Jei vaikas netinkamai elgėsi, Velykė gali ir neatnešti margučio, arba jeigu atneš, tai tik vieną. Ypatingų dovanų, kokių nors mašinų, Velykė tikrai nenešdavo. Dovana būdavo margutis, bet tą margutį vaikai vertino, jis jiems buvo didelė vertybė.
Kaip atrodo Velykė?
Jos vaikai nematydavo niekada, bet skirtinguose Lietuvos regionuose skirtingai įsivaizduodavo. Vienur tai būdavo nupasakojama kaip senyva moteriškė su balta skarele, kuri baltoje prijuostėje neša baltus kiaušinėlius. Palieka juos vaikams, kartais lizdelyje, kartais prie pagalvės, vieną arba du margučius, jei vaikas gerai elgėsi. Kitur Velykė būdavo įsivaizduojama kaip jauna mergina palaidais, šviesiais plaukais. Ji tarsi skrenda taip lengvai, lekia savo karietaite pas vaikus. Visaip įsivaizduodavo Velykę, vaikai mėgdavo fantazuoti, kaip ji atrodo.
Ypatingas Velykės margutis
Margutis, kurį vaikas rasdavo ryte nuo Velykės, būdavo kitaip nudažytas, negu mamos. Čia jau kaimynės sugudraudavo, pasikeisdavo kiaušinukais vaikams nematant. Tačiau ne visur vaikus aplankydavo Velykė. Mūsų šeimoje būdami vaikai mes negaudavome Velykės dovanų. Tačiau būdavo dvasinės dovanos, nes Velykos, Kalėdos - tai sakralus laikas, kai pildosi mūsų mintys, žodžiai, palinkėjimai. Pavyzdžiui, lalaujant būdavo linkima merginoms ir jų namams viso gero – kad „vištos kiaušinius dėtų“, „mergina šiais metais ištekėtų“, kitų palinkėjimų. Būdavo tikima, kad šiuo sakraliu laiku ištarti žodžiai ir palinkėjimai pildosi.
Ne imti, o duoti
Žmonės anksčiau būdavo labai bendruomeniški, rūpindavosi vieni kitais, negailėdavo laiko pamokyti, patarti, padėti vienas kitam, talkas organizuodavo. Suprato, kad jei blogai vienam, vadinasi, blogai visiems. Tokio bendruomeniškumo ilgesys man yra išlikęs iki šių dienų. Prisimenu, kai mirė mano mamytė būdama jauna, jautėm didelę paramą iš kaimynų. Ar bulviakasis, ar linų rovimas, ateidavo visos kaimo moterys padėti darbus nudirbti.
Būdavo tradicija Po Velykų kokią trečią dieną aplankyti šalia gyvenančias silpnesnes šeimas, gimines, pasižiūrėti, ar jie nestinga sėklos, ar nebadauja, ar viskas gerai. Buvo aukso laikai, kai žmonės nebuvo abejingi ir rūpindavosi savo giminės, parapijos žmonėmis. 
Dabar mes sumaterialėjome, ir būtinai turime pagrįsti savo meilę dovanomis, per šventes laukiame dovanų. Reiktų grįžti prie senovės principų, kad ne mes lauktume dovanų, o patys jas dovanotume - apsižvalgytume, ar nėra šalia mūsų skurstančių ir vargstančių, gal mes galime juos paremti, kažkuo padėti? Tai būtų daug vertingiau, negu laukti materialių dovanų.
