Dvi poros mažų kojyčių įgriūna mašinon, dvi poros akyčių džiugiai žvelgia pro galinį mašinos veidrodėlį, kiekviena jų stengiasi pagauti mano žvilgsnį. Vienas per kitą skamba mažųjų balsai, vis garsyn ir garsyn. Jaučiu, kad tuoj prasidės... Kiekvienas iš jų kuo greičiau nori išsipasakoti.
„Vaikai, kalbam po vieną!” Kas vakarą kartoju tą pačią frazę žvelgdama į juos pro tą patį mašinos galinį veidrodėlį.
Važiuojam pasiimti vyriausiojo brolio…
-
Mama, kai užaugsiu, aš tau nupirksiu raudoną telefoną, gerai? – girdžiu viduriniojo balsą.
-
Gerai, mažuti, labai lauksiu.
-
O aš tau nupirksiu sukneeeeeeelę, – antrina mažoji.
-
O kokios spalvos bus toji suknelė? – smalsauju aš. Nors mintyse jau žinau atsakymą – “rožinė”.
-
Roooooožinę su taškiukais… – girdžiu tvirtą atsakymą.
Nusišypsau…
-
Mama, o aš tave nuvešiu pas mergas, su raudonu BMW, ir sesę nuvešiu.
-
Ačiū, Kasparėli, laukiu nesulaukiu. Bet Fausta gal jau nenorės kartu su manim važiuoti…
-
Norėsiu norėsiu, kartu važiuosiu! – atlekia iš galo susirūpinęs balselis.
-
Kad tada aš jau būsiu sena ir negraži, tai tikrai nebenorėsi su manim kartu niekur…
Nespėju baigti sakinio, o iš galo atskrieja:
-
Mama, aš tau nupirksiu naują kompiuterį, kai užaugsiu, raudoną… – net sukaitęs aiškina mano vaikas.
-
O aš nupirksiu tau batelius ir rankinuką naują… – skuba jam įkandin sesė.
-
O kokios spalvos bus bateliai ir rankinė, Fausta? – šypsaus, nes įtariu atsakymą.
-
RAUDONA, mamyte…
-
Koks GRAŽUS man tas PASAULIS! – staiga ištaria Kasparas.
Ech, šis laikas – nepakartojamas, spėju pagalvoti prieš išvysdama savo pirmagimį, kantriai laukiantį mūsų.
Ir staiga suprantu… Raudonas, raudona, raudoni… Artėja žiemos šventės… Aš jau jaučiu, o jūs?
K.
Mano vyresnėlis net Senio šalčio užsiprašė RAUDONOS patalynės! 😃 net ne žaislų, o ir būtent raudonos.
Kaip gi kitaip išgyventi tą niūrų lapkritį, jei ne su ryškiomis šiltomis spalvomis?...😉
Dieve, kaip miela ❤
Ir man visur vien raudona.. Gyvenam Kalėdų laukimu !