Kelionė po Artimųjų rytų pasaulį knygomis

Besimėtydama nuo vieno mėgstamo užsiėmimo prie kito, dabartiniu laiku esu apsistojusi ties knygomis. Mano keliavimas knygomis skaičiuojamas maždaug viena knyga per savaitę greičiu. Per paskutines dvi savaites įveikiau  2 su puse knygos, taigi greitis pakito.

Tačiau čia norėjau šiek tiek atkreipti visų dėmesį į tai, kas patraukė manajį. Buvau esu ir turbūt būsiu pasinėrusi į kitų kultūrų pasaulį. Šiuo metu esu Indijoje, bet apie tai vėliau, o paskutinės 3 knygos sugulusios mano galvoje ir sieloje buvo iš Artimųjų rytų pasaulio. Nežinau kuo mane žavi artimieji rytai, bet jie ir taip jaudina ir sukrečia ir kelia pykti ir pagarbą vienu metu, bet man tai tokia neatkleista ir nesuprasta kultūra, kad noriu skaityti dar ir dar, kad kada nors suprasti (nežinau ar tai įmanoma).

Pirmoji kelionė buvo po Betty Mahmoody ir William Hoffer "Tik su dukra". Kelionė po Iraną ir amerikietės moters kova su islamiška kultūra ir neteisybe ir bandymas susigrąžinti savo vaiką įtraukė taip, kad nuo knygos negalėjau atsiplėšti nė minutėlei. Ši knyga parašyta 1987 metais, taigi nuo to laiko Irane daug kas pasikeitė ir tapo šiek tiek suprantamiau vakarams, bet tai kas vyko, mane kaip moterį sukrėtė.

Pati istorija pasakoja apie amerikietę Betty, kuri išteka už JAV gyvenančio Iraniečio gydytojo. Keliaudami aplankyti vyro tėvų Irane, moteris pasiima ir judviejų ketverių metų dukrelę. Pasibaisėjusi toje šalyje tvyrančiu skurdu ir neteisinga moters padėtimi visuomenėje, moteris vežiasi atgal namo į Ameriką, tačiau vyras su giminaičiais turi kitų planų ir atskiria ją nuo dukros. Motina ir dukra tampa tironiškos kultūros ir tironiškos šeimos įkaitėmis. 

Knygoje plačiai aprašomas Betty gyvenimas Irane pas iraniečių šeimą, higiena (ar tiksliau jos trūkumas) kasdieniame gyvenime bei problemos, kurios kyla vien dėl to, jog ji yra moteris, gyvenanti patriarchalinėje visuomenėje, religijos valdomoje tiek pat, kiek ir šalies vadovų. Žinoma, Betty nenori likti Irane ir netrukus ima ieškoti kelių, kaip jai ir jos dukrai grįžti į JAV, bet dėl savo vyro temperamento permainų ir valdžios baimės (valdžios, kuri nekenčia Amerikos ir amerikiečių) ji vis labiau ir labiau įsibaimina ir žūtbūtinai bando pasprukti, prisiimdama didžiulę riziką, bendraudama su nepažįstamaisiais, kurie teigia galintys padėti, ir Šveicarijos ambasada (vienintele vieta, kur amerikietis gali kreiptis pagalbos, nes Irane nėra JAV ambasados). Pats pabėgimas iš Irano  knygoje užima trumpesnę dalį nei galima tikėtis po prieš tai perskaitytų 400 puslapių, aprašančių bandymus šią kelionę suorganizuoti. 

Visa istorija pilna moters kovos už savo vaiką, kovos su visuomenės dogmomis, kovos su savo baimėmis, užsidegimo ir ryžto. Kaip keista, bet tai jau ne taip retai pasitaikanti istorija. Net pati autorė, istorijos pagrindinė veikėja, savo prologe praneša, kad knyga yra kitų moterų, ištekėjusių už Irakiečių, perspėjimo forma. Aš tikra, kad ne visi iraniečiai, gyvenantys užsienyje, ruošiasi parsivežti savo žmonas „namo“ ir ten jas laikyti. Tačiau visko nutinka.  

Antroji kelionė buvo po ta patį Iraną, tik labiau dokumentiška. Marina Nemat "Teherano kalinė. Vienos moters išgyvenimo istorija". Ši knyga išleista serijoje "Tikrosios patirtys", kuri skirta autentiškiemės žmonių išgyvenimams.

Šešiolimentė iranietė Marina dėl abejotinų priežaščių suimama ir nuvežama į Eviną, žymųjį Teherano kalėjimą. Jos gyvenimas pasikeičia negrįžtamai. Mergina tardoma, kankinamair galiausiai nuteisiama mirties bausme. Paskutinę akimirką vienas kalėjimo tardytojų pasinaudojęs savo tėvo pažintimi su garsiuoju ajatola Chomeniniu (Irano valdovas) išgelbsti ją nuo šaulių būrio kulkų, bet už tai pareikalauja stulbinančios kaino: tekėti už jo ir atsiversti į islamą (Marina kilusi iš krikščioniškos šeimos). Dvejus metus ji kali kaip slapta jo nuotaka, vildamasi, kad vieną dieną pavyks sugrįžti namo ir išsivaduoti nuo siaubingų prisiminimų apie šį niūrų ir nežmonišką kalėjimą. 

Pastaruosius du dešimtmečius Kanadoje gyvnenanti politinė pabėgėlė iranietė Marina Nemat tik visai neseniai, po ilgų tylėjimo metų, ryžosi pateikti skaitytojams šią autobiografinę knygą apie savo išgyvenimus Chomeinio valdomame Irane. "Teherano kalinė" - tai sukrečiantis pasakojimas apie neįtikėtiną moters drąsą ir laisvės siekį, o kartu ir labai autentiškas šaltinis apie nepaprasto likimo, turtingą istoriją turinčią valstybę, jos kultūros bei politikos ypatybes. 

Knygoje iki menkiausių smulkmenų aprašoma Irano kalėjimas, kad net jauti tą kvapą tvyrantį tenais, kiekviename puslapyje pasakojančiame apie "nuostabų" tos šalies valdymą ir tradicijas, kažkodėl nuolat jauti pyktį ir šleikštulį dėl absurdiškų ir visiškai savaime suprantamų dalykų, kurie ten lyg iškreipti ir kartais nesupranti, ar tai dėl religijos, kurios nežinau, ar tai dėl tradicijų?

Trečioji kelionė buvo po Saudo Arabiją ir Helle Amin "Susitikę dykumoje". Ši knyga taip pat paremta tikra istorija, kuri labai sujaudino, nes ji buvo apie moters kovą su sistema, dėl teisės būti su savo keturiais vaikais. Helė pasitelkusi savo išradingumą, įžūlumą ir nepaklusnumą Saudo Arabijoje sukėlė tirą revoliuciją, nes teismas priėmė, ko gero precedento neturintį sprendimą, kuris palaikė moterį, o ne vyrą.

Taigi danė Hele, baigusi studijas gyveno ir dirbo Londone, ten pat ištekėjo už vyro, kilusio iš Saudo Arabijos, vėliau kartu apsigyveno Balio saloje. Gyvenimas buvo tobulas iki kol vieną dieną grįžusi iš prekybos centro, Hele neranda savo vyro ir vaikų. Netrukus moteris išsiaiškina, kad sutuoktinis pasiėmė vaikus ir grįžo gyventi į savo gimtinę. Pasitelkusi draugus, Helė leidžiasi į visiškai nepažįstamą šalį, siekdama susigrąžinti vaikus.

Ši Helės kelionė prilygo žygdarbiui - svetimoje, vyrų dominuojamoje visuomenėje ji išdrįso pareikalauti teisingumo ir stoti į kovą už motinos teisę auginti vaikus (Saudo Arabijos teisė skelbia, kad teisę vaikus turi vyras ir jo šeima). Metus ir 4 mėnesius Helė tik bandė išsiaiškinti kur jos vaikai yra. Jų nematė, tik kelis kartus kalbėjo telefonu, o vėliau metus ir 8 mėnėsius vyko kova.

Mane labiausiai sugraudino paskutiniai skyriai, nes ten mama kalba kaip ši patirtis paveikė jos vaikus, kaip jis stengiasi jiems padėti adaptuotis visuomenėje, susigrąžinti pasitikėjimą savimi, išreikšti savo jausmus, kurie buvo tuos 3 metus slopinami, išsigydyti baimės jausmą ir išmokti iš naujo gyventi. Mažiausiam jos sūnui Adamui buvo 5 metų pagrobimo dieną, vėliau Zakas - 8 metų, dvyniams Maksui ir Aleksui po 10 metų. Po 3 metų, kai mama vel su jais gyveno, mažajam buvo 8, vyresniam 11, o dvyniams 13. Tai metai kai daug kas keičiasi vaikų augime, psichologijoje ir saugume. Tiesiog bandžiau įsivaizduoti ką jiems reikėjo patirti: tėvo užgauliojimus, smurtą, išgalvotas istorijas apie "blogą" mamą, atskyrimą nuo mamos (mažiausiam juk buvo vos 5 metai), naujos kultūros suvokimą, naujos šalies priėmimą, naujos kalbos neokėjimą, nebuvimą savo vietoje, stresą, nerimą ir t.t.

Šiuo metu Helė Amin gyvena pietvakarių Anglijoje, aktyviai remia ir teikia pagalbą panašaus likimo moterims, bandančioms atgauti nelegaliai išvežtus savo vaikus.

Malonaus skaitymo. Tos kitos, nepažintos kultūros tikrai įtraukia.